Žiūrovui užduodamas tonas ir tarytum kviečiama prigauti save patį, įeinantį į nejautros ir abejingumo būseną, užsidarantį savo saugiame burbule nuo tikro pasaulio negandų.
Kaip ir kituose Artūro Areimos kūriniuose, „Arti“ jungiasi brechtiškas atsiribojimas ir emocijų purslai, kuriais režisierius tarsi žadina, jo supratimu, miegančią publiką.
