Atrodo, jog vizualiai permąstydamas „Don Kichotą“, Adomas Juška neperžengia žiūrovų salės ribų, t. y. režisierius neklausia paties Cervanteso ar jo išauginto Don Kichoto – kam visa tai?
Spektaklis, kaip obuolį iš Sančo Pansos kišenės, sukramsnoja pusiausvyrą tarp svajonės ir tikrovės ir pasileidžia į žiūrovus apsiginklavęs kategorišku imperatyvu tikėti.
Kinas ir teatras mezga darnią, lyg savaime suprantamą draugystę. Kamera nekonkuruoja dėl žiūrovo žvilgsnio, o scena pati keletą kartų mandagiai užleidžia jai vietą.
