Turbūt dažnas mūsų turėjome tą, kuriam nejučia vis imame ir šitaip „paskambiname“, tad spektaklis savo šviesiu grauduliu sklendžia idant nugultų žiūrovo sąmonėje kaip svetimų-savų patirčių atplaišos.
Kamilė Gudmonaitė su naujuoju jautrumu žvelgia į savo kūrinių dalyvius ir jų saugumą, vengdama bet kokio konflikto, kurį įprasta laikyti teatro pagrindu.
Nors kiekvieno žiūrovo patirtis unikali, „Dalykai...“ sukelia emocijas. Juose nėra šiuolaikiniams kūriniams būdingo išprotautų logiškų koncepcijų šalčio, tačiau vengiama ir patetiško sentimentalumo.
Akivaizdu: spektaklis-opera pretenduoja atlikti terapinę funkciją visai publikai. Šitas spektaklis neįmanomas be suvokėjo ašarų. Spektaklio reikšmė vienintelė – sužadinta žiūrovo graudulinga reakcija.
