Pirmoji dalis nuteikia linksmam miuziklui, kuriame vyresniosios kartos žiūrovai pasijunta kaip Anužio pavargęs Sąjūdžio veteranas. Smagu, kad Koršunovas, jau tapęs lietuvių teatro klasiku, nesensta, randa kalbą su jaunąja karta.
Stebint Repšio personažą staiga pamatai tą Žalgirio mūšio lietuvį – karį su nertiniais šarvais ir kirviu rankoje, kuris iš pradžių spruko į krūmus, o paskui, užvirus kraujui nuo gėdos, puolė atgal...
Vieninteliu realiai išvarytu iš savo motinos-tėvynės vaiku vadinčiau tik Vandalą, tokį tipišką lietuvišką piemenuką iš vidurio kaimo, kitaip sakant, treninginį lochą.
Už svaiginančių skrydžių ir sukrečiančių nuopuolių, neįtikėtinai groteskiškų istorijų iškyla paprastas kuklus noras – būti žmogumi. „Išvarytos“ Lietuvos ambicija.
