Atrodo, kad spektakliui beveik pavyko išsisukti nuo didaktinio, žmogaus rūšį gėdijančio tono. O kad pavyko, turbūt labiausiai kaltas pasirinktas kelias – kalbėti nuo savęs.
Apie klimato kaitą kalba menas, kurio prigimtis verčia švaistyti milžiniškus energijos kiekius. Apie nelygybę kalba menas, kurio kūrėjai nuolat raginami įrodyti savo unikalumą.
Išnykimą spektaklio kūrybinė komanda siūlo suprasti plačiau: jis nebūtinai masinis, nebūtinai skirtingų gyvybės formų ir rūšių – jis gali pasiglemžti bet kokį jausmą, objektą ar svarbų žmogų.
