Nizami buvo neįtikėtino jautrumo menininkas, suteikęs haremui ne kolektyvinį veidą, o išskyręs kiekvieno žmogaus individualumą, santykius, nuoskaudas, lūkesčius, problemas.

Jų kartai, užaugusiai laisvėje, interneto, socialinių tinklų bei informacijos raizgalynėje, rūpi klausimas, kas šiandien yra tikra? Ar dabar gyvenimas nėra absoliuti fikcija, dar vienas projektas?

Marija Dičpetrytė yra parašiusi atsiminimų knygą „Magdė“. Taip atsiskleidė dar vienas aktorės talentas - ji meistriškai valdė plunksną.

Šokio aikštelė - tarsi mažas visuomenės modelis, kurioje vyksta galios žaidimai. Kaip juos nutraukti? Klausimas kiekvienam iš mūsų.

Gimtuoju herojų miestu daugiakultūrinis tarpukario laikų retro Vilna / Wilno / Вильнюс, kuriame lietuviškumas sumišęs su žydiška, lenkiška, rusiška linijomis, skamba tų laikų muzika, vyrauja ano laiko stilistika.

Ar iš tiesų, mums dalyvaujant bendrame renginyje, mūsų vaizduotės susijungia į vieną kolektyvinę vaizduotę?

„Bado meistre“ Nekrošius ironizuoja save ir savo indėlį į teatro meną taip, kaip tą gali daryti tik dideli menininkai. Jis teigia teatrą, kaip gyvą kūrybą, kuriai nesvetimas chuliganizmas.

Gabrielė Tuminaitė apie Pauliną Pukytę: „Džiaugiuosi, kad ji išmintingai dalyvauja repeticijose, nesakralina teksto. Galime tartis, ginčytis dėl prasmės, suprasdami, kad knyga yra knyga, o į teatrą įeina ir daug kitų elementų“.

Tai viena iš išvadų, prie kurių prieita X tarptautinio operos seminaro „Prancūzų operos akiratyje“ metu.

Jis išanalizavo dviejų dešimtmečių teatro repertuarą ir mato ryškų teatro nusigręžimą nuo jo įkūrėjo Juozo Miltinio teatro supratimo, jo teatrinių idėjų ir tikslų, noro nenusileisti iki provincialaus meno supratimo ir meninio skonio lygio.

Vienu iš spektaklio įkvėpimo šaltinių tapo žymus amerikiečių komikas George´as Carlinas ir jo kalba „Saving the planet“. Anot komiko, išnykimas gresia ne Žemei, bet žmonijai.