Garsią prancūzų aktorę Sarą Bernhardt vaidina lenkų scenos moralinis autoritetas Maja Komorowska. Tai mes galėsime pamatyti lapkričio pabaigoje.

„Jausmas, kad po aktoriaus nelieka nieko, – mes juk nerašome knygų, netapome paveikslų, nekalame skulptūrų, – truputėlį slegia. – Tenka skubėti, gyventi, kaip rašo Marcelis Proustas, prarasto laiko beieškant“.

„Kai Lietuvai prikabina etiketę, neva esame režisierių šalis, man juokas ima. Sutapo, kad per vieną laikmetį keli režisieriai truputį išbėgo į priekį. Bet stiprūs yra ir latviai, ir lenkai, ir rusai...” – sako Eimuntas Nekrošius.

Lietuviška dramaturgija užima menką vietą Lietuvos teatrų repertuaruose, o lietuviškas žodis atsidūrė ant išnykimo ribos, skelbia festivalio organizatoriai. Todėl „Versmė” pasiryžusi keisti padėtį.

Urvinė moteris, ieškanti urvinių vyrų ir niekaip jų nerandanti – toks spektaklis, šių metų gegužę pasirodęs kaip atsakas „Urviniam žmogui“, teismo sprendimu, buvo rodomas neleistinai.

Antrus metus rengdama seminarą jauniesiems dramaturgams „Rašanti karta“, Menų spaustuvė siekia ne tik ugdyti talentingiausius šio žanro kūrėjus, bet ir padėti jiems pristatyti savo darbus Europoje.

Teatre kalbėti apie konkrečius šiandienos įvykius įdomiau ir išsamiau, negu apie juos kalba visos žiniasklaidos priemonės, yra sveikintinas, bet nepaprastai sunkus dalykas.

Ar opera Lietuvoje per pastarąjį pusšimtį metų įsileido pasaulį užkariaujančių naujovių? Ar kaip žanras ji patraukli tik solidžiai publikai, ar gali būti įdomi ir progresyviosios jaunimo kultūros šalininkams?

Benas ir šiandien suteikia galimybę patikėti, kad, nepaisant visko ir nieko, dar yra įmanoma: bent trumpam išlįsti iš susluoksniuotos sočios visuomenės torto ir prisiminti – sukurti pasaulį, kuriame kukučiams buvo jaukiau.

„Net dabar, pažiūrėjus sceninį eskizą, galima tvirtinti: šiam „Faustui“ lemta įeiti į pasaulinio teatro istoriją kartu su kitais Eimunto Nekrošiaus šedevrais“,– rašo „Gazetoje“ Glebas Sitkovskis.