Nuo pat spektaklio pradžios justi tiek dramaturgo, tiek, rodos, ir režisieriaus jaudinančiai naivus požiūris į vienišų moterų mintis ir gyvenimą. Nesulaukdamos vyrų (nes jų čia nėra) dėmesio, jos tampa kažkokiais viena kitą ėdančiais monstrais.

Silpnoji operos grandis, ypač šiandien, yra siužetai, kad ir kaip mėginami aktualizuoti. Rasti tinkamą siužetą operai buvo viena didesnių problemų ir kompozitorių gyvenamuoju laikotarpiu, ypač tai pastebima ankstyvuosiuose jų darbuose.

Samuelis Bec­ket­tas no­rė­jo lik­ti ne­pas­te­bi­mas tiek gy­ve­ni­me, tiek po mir­ties. Kū­rė­jai šią bū­se­ną pa­tei­si­no. Nu­to­lę nuo au­to­riais re­mar­kų, nuo pa­ties teks­to ties­mu­ku­mo, jie tea­tro kal­ba su­grį­žo į li­te­ra­tū­rą.

Režisierius prašė būti savimi ir tiesiog pasakoti tekstą. Panašu, kad ši užduotis sunkiai įveikiama kone visiems spektaklio aktoriams - visa jų patirtis ir Lietuvos teatro tradicija yra priešinga tokiam atsiribojimui.

... paslaptinga terakotos spalvos tatuiruotė, blyškiai švytinti ant Brigitos Arsobaitės peties pro juodo tiulio aprangą - dar viena mįslė... Štai kur tikras „marivodažas"!..

Emigracijos tema mažo biudžeto spektaklyje taikliai atskleista Agnės Kupšytės scenografijos dėka: scenoje – keletas kubo formos nedidelių konstrukcijų, kurių viduje valytojų darbą atlieka prie žemės prispausti lietuvaičiai...

Sakoma, kad pusę darbo režisierius nuveikia, paskirstydamas vaidmenis. Čia irgi labai svarbus bendras tikėjimas. Ramūnas Šimukauskas neabejotinai jau priklauso didžiųjų lietuvių aktorių kastai.

Spektaklio keliami klausimai ir abejonės dėl kai kurių sprendimų neturėtų būti siejami su kategorišku vertinimu. Neabejotina, kad tai aukštos meninės kokybės kūrinys, reikšmingai prisidedantis prie čiurlionianos.

Ko šiame spektaklyje trūksta, kas galbūt įprasmintų, įteisintų ir paverstų tiesioginiu kreipiniu visa tai, kas dabar labiau primena skulptūrinį timpaną, nukritusį ant šventyklos laiptų ir tiesiog „padėliojamą“ kita tvarka?

Norėtųsi, kad europinio lygio pastatymai būtų labiau prieinami lietuviškajai publikai, – norėdami vystyti savo kultūrą, nuolatos turėtume jausti pasaulio kultūros pulsą. Tai būtina ne tik scenos menų profesionalams, bet ir publikos reiklumui lavinti.

Spektaklis patvirtino neretai kylančią mintį, jog sovietmetis padarė daug didesnį poveikį nei manome: režimo primesti vaizdavimo ir suvokimo būdai su jais augusiesiems yra natūralūs ir beveik neginčytini.