Džiaugsmas dėl kvapą gniaužiančių vaizdų ir sąmojingų sprendimų tolydžio nuslopsta – iki kito pasigėrėjimo ir vėl iki kito nusivylimo. Per visą spektaklį nesiliauja inercijos, atgyvenos kova su naujove, su tuo, kas nepatirta.

Dante's kūrinys E. Nekrošiui - tik atspirtis, tema vaizduotei. E. Nekrošiaus režisūra įgauna vis daugiau choreografijos, pantomimos bruožų, tad „Rojus" panašus į neskubrų etiudą, sudėtą iš plastinių improvizacijų.

Tai gyvas, sumaniai keičiantis tempą, aktualus, kartais itin smagus, o kartais perdėtai, tačiau taikliai utriruotas darbas. Be abejonės, džiugu, kad nepasiduota pagundai atgroti viso roko grupės „Colours of Bubble“ repertuaro.

Romantizuota istorija „Katedroje“ – tik dūmų uždanga, po kuria autorius nuo valdžios ir cenzūros slepia esamąjį laiką. Tad ar galima skaityti „Katedrą“, remiantis tik ja pačia, paisant tik vienos iš laiko juostų?

Scenoje tiek įvairiausios scenografijos ir butaforijos, jog rodos, kad aktoriams ten niekada vietos neatsiras. Ką jau kalbėti apie gyvą triušį, kamputyje savo narve beėdantį šieną.

Koršunovas, iškėlęs menininko tapatybės klausimą „Hamlete" ir „Dugne", „Mirandoje" pamažu pradėjo leisti rankas, o statydamas „Katedrą" galutinai nustojo kovoti už savo tapatybę.

Apskritai „puodelių-indelių kelionė“ – nuosekliausias veiksmas, vykstantis spektaklyje, o mėginimas spektaklio presą užversti ant dramatiškos nuospaudos ir sukelti katarsį disonuoja su intelektualia pjesės prigimtimi.

Marcinkevičiaus sukurta drama yra kaip legenda, paremta mūsų kolektyvine pasąmone. Lietuviška istorija sudėta į klasikinę dramos struktūrą, kaip „Jėzaus Kristaus - superžvaigždės" atveju krikščioniškos idėjos sudėtos į hipių epochos formą.

„Ar Dievas yra?“ – Vaitkus to neklausia. Jis tiesiog sukuria Dievą. Benamis, kuriam pjesėje skirta pora sakinių, šiame spektaklyje virsta pilnakrauju personažu, kuris iš pradžių atrodė „nuo Dievo“, bet labai greitai tapo pačiu Dievu.

Dainiaus Kazlausko spektaklis tampa dvisluoksnis: iš pirmo žvilgsnio jis daugiau kritikuoja tą pernelyg modernų teatrą, tačiau, pasitelkdamas nepridegtas cigaretes, tuščias stiklines, jis padaro teatrą modernų ir kalbantį apie sudėtingus dalykus.

Nors spektaklis statytas Kaune, pagrindinis jo veikėjas primena vilniečiams gerai pažįstamą senamiesčio personažą kunigaikštį. Abu jie keistuoliai, atsisakę gyventi pagal visuomenei priimtinas normas.