„Amfitrionas“ tik patvirtina, kokia svarbi teatrui talentingų bendraminčių komanda, juk jie turi galimybę kartu augti, profesionalėti, taip (at)kurdami teatrą, tad nenuostabu, kad šis spektaklis tarp kitų režisieriaus darbų išsiskiria jaunatviškumu.

Jonas Vaitkus sukūrė infernalinį ir maštabišką reginį – savo atsisveikinimą su „teatro fantomu“, totalinio teatrališkumo demonu, kuriam ištikimai tarnavo keturis dešimtmečius.

Festivalio fejerverku buvo numatytas olando Duda Paivos spektaklis „Išpera!“ Kūrinys juo ir tapo. Atrodo, nieko ypatingo neįvyko: Paiva tiesiog sukūrė šiuolaikinį spektaklį.

Amitas Drori papasakojo istoriją apie Liliputiją taip, jog ji tapo įdomi ir vaikams, ir suaugusiems. Čia viskas prasidėjo nuo paprastumo, pasaulis vėrėsi iki begalybės ir vėl traukėsi į paprastas dėžutes.

Kaip gyvame vadovėlyje gali regėti visus įmanomus lėlių valdymo principus, lėlių teatrą suaugusiems ir suvokti, kad geri spektakliai gimsta tik tuomet, jei juos kuria menininkai, o ne amatininkai.

„Seksualumas Jono Vaitkaus teatre“ – gal kada kas ryšis disertacijai tokia tema? Juokai, bet visokių perversijų jo spektakliuose nestinga.

Penkiolika atrinktų dalyvių visą savaitę stebėjo pasirodymus ir kūrė naujo, šviežio požiūrio prisodrintus ne[w]kritinius tekstus.

Pedagoginis momentas šiuo atveju kur kas svarbesnis nei spektaklio kokybė. „Trupės liūdi” aktoriai pamažu atsikrato nebrandaus ar infantilaus mokyklinės, estradinės vaidybos hibrido.

Jeigu nepasiseks, apspangusio kvailio vietoje liks žiūrovas, kuris yra pats kaltas, nes nesusigaudė ir nepajuto... O kitoje premjeroje aktoriai negavo satisfakcijos iš publikos. Ji buvo keistai nepremjerinė, užsidariusi, televizorinė.

Šiemet, kaip niekada anksčiau, užsienio svečių pasirodymai demonstravo bene visas įmanomas scenos menų sintezes ir dažnai iš publikos reikalavo konteksto žinių.

Išplėšti iš mito vieną sceną, neatsižvelgiant į kontekstą, jau pavojinga. Dar pavojingiau užsimoti kalbėti ir taip dažnai eskaluojama tema. Tačiau kūrybinei komandai drąsos netrūksta.