Europoje, ypač kaimyninėse šalyse, vyksta teatriniai procesai, kurie drąsiai gilinasi į mūsų bendros išlaisvėjusios teritorijos istorinių prasmių ir asmenybės vaidmenų istoriniuose procesuose paieškas.

Scenos virvę pakeiskime politiniu arba vien biurokrato postu, golfo, konjako klubo naryste ir prabangos klasės parduotuvių bei kurortų lankymu, tiesiog virvę prilyginkime profesinei-socialinei padėčiai su visa jai privaloma atributika.

Natūralu, kad judesio spektaklyje turėtų dominuoti šokis. Ubartaitės choreografija pagirtina dėl plastikos ir harmonijos pajautimo, bet, deja, visiškai vienodu svoriu besiskleidžiantys tarp šviesų ir muzikos.

Stebina tai, jog šios akcijos kūrėjai, išsirinkę, sakyčiau, gerokai nuvalkiotą temą, nutarė ją dar ir perteikti kiek tik įmanoma nuvalkiotu būdu. Kaip senajame cirke, veikė du vienas kitam priešingi personažai – liūdnasis pesimistas ir linksmasis optimistas.

Gal dar žadėjo ir šokti, tačiau, kaip vėliau paaiškės, ne vien to čia susirinkome. Atrodo, kad šalia intelektualiojo teatro sąvokos lygiomis teisėmis reikia įrašyti ir intelektualiojo šokio sampratą.

Sostinės Jaunimo teatras, kaip ir priklauso repertuariniam teatrui, ėmėsi švietėjiškos misijos: režisierius Algirdas Latėnas pagal Williamo Shakespeare´o dramą „Makbetas" pastatė spektaklį „Ledi Makbet".

Pačiame jaunystės kūniško plastinio šėlsmo epicentre staiga visu gražumu pasirodo tikra senatvė. Negrimuota, neužmaskuota, su žile galvoje, plikėmis, pilvais, randais ir ligomis.

„Aš, kulkosvaidininkas“ - tai suabsoliutintas tūkstančių metų istoriją skaičiuojančio karo veidas. Iš tiesų čia net nesvarbi konkreti atskiro žmogaus, patekusio į jo sukūrį, istorija.

Tiesiog nežinau, kaip kitaip dar būtų galima žanriškai apibrėžti spektaklį, kuriame veikia pulkelis tamsiomis marškomis apsigaubusių ir virvėmis apsiginklavusių vaiduoklių. Ką bendro su Shakespeare‘u turi šis Walto Disney‘aus produkcijos remake‘as?

Spektaklio sąranga tarsi teigia, kad mūsų veiksmai priklauso fatališkai rizikos zonai, yra paženklinti netikrumo ir nenuspėjamumo, kad mes negalime nei kontroliuoti, nei numatyti savo poelgių pasekmių.

Forma pradeda atsilikti nuo aktorių lūpomis skambančių tekstų, kol galiausiai apskritai „išnyksta”. Andrejevo alegorija įgauna keisto melodramatiško prieskonio, kiek primenančio infantilias Walto Disney studijos pasakų ekranizacijas.