Koršunovas yra atidus režisierius-interpretatorius, o čia – ir pavyzdinis iliustratorius. „Hamlete“ jis išdėsto tolygias teksto perskaitymo versijas, t.y. iš esmės palikdamas mums atverstą Shakespeare‘o knygą.

Šiandienis Elsinoras Koršunovui ir jo Hamletui susiskliaudžia ties juoda vaidybos aikštele - ne geografinė vieta, istorinis laikas, netgi ne tiek šekspyriška fabula, o teatras tampa Hamleto veiklos arena ir spąstais, kuriais jis nori pagauti artisto sielą.

„Hamletą“ Koršunovas kuria kaip saviieškos per teatrą ir teatre dramą. Jis tiria, kiek gali teatro veidrodžiai žmogaus gamtą išviešinti taip neiškreiptai, kaip „Pelėkautai“ išviešino karaliaus Klaudijaus kaltumą.

Režisieriaus Oskaro Koršunovo sukurtas „Hamletas“ – nepaprastai asmeniškas spektaklis. Tačiau jame telpa tiek daug nuorodų į mūsų laikus, kad visas tris valandas publika turi įtemptai dirbti.

Vargu ar teatras tyčia nusprendė prikelti praeitį su nostalgijos nata tuo metu, kai vis mažiau yra gyventojų, teigiančių, kad „sovietmečiu buvo geriau“. Bet būtent šį sezoną net keletas spektaklių išdavė norą sugrąžinti į teatrų sales anuos laikus.

Nacionalinis dramos teatras mėgsta nuomoti salę vakarėliams, bet kartais čia įvyksta ir pagal nacionalinės literatūros kūrinį pastatyto spektaklio premjera. Tarkime, „Saulėtos dienos“ pagal A.Škėmą.

Jau vien išgirdus pavadinimą „Eraritjaritjaka" negali kilti abejonių, kad tai, ką matysime, net jei prieš tai dar niekada nesame matę Heinerio Goebbelso spektaklių, bus gražu, paveiku ir... nenuspėjama.

„Katiną Temzėje“ verta pamatyti. Čia linksma. Ne vien dėl to, kad rašytojos Anetos Anros aprašytos situacijos – lietuvaitės bandymas pritapti Londone – dažnai juokingos. Čia linksma ir dėl to, kad tampi netikėto meno kūrinio žiūrovu, liudininku, dalyviu.

Į akistatą su žaibiškai bėgančiu gyvenimu pakvietė Keistuolių teatro spektaklis „Mašininkai". Gyvenimas bėga pro šalį – griebk jį ir gyvenk: čik čik taukšt čik trūkt dzin...

„Eritjarijakoje“ nesiekiama homogenizuoti su skirtingomis kultūromis susijusių elementų, bet norima išlaikyti esamus, tos šalies publikai lengvai atpažįstamus ženklus, kurie žiūrovus džiugina labiau nei bet kokia universali spektaklyje užkoduota prasmė.

Čia nuolat dainuojami „žiaurūs romansai“, šaudoma ir gaudoma, liejasi kraujas, vagiama, apgaudinėjama, kol galop visi veikėjai vietoj degtinės, užpiltos ant rupūžės, išgeria nuodų ir miršta.