Režisierius pasitiki pjesės autoriaus idėjomis, tačiau sudėliojęs kelis ryškesnius savo koncepcijos akcentus, visgi šykšti žiūrovui pateikti originalesnę spektaklio formos interpretaciją, o idėjinį reginio turinį kone visą palieka vadelioti aktoriams.

„Naujosios dramos akcijos“ dešimtmečio proga jos rengėjas Audronis Liuga pagarsino ne vien Dievo, bet ir festivalio vadovo įsakymus. Veždamas tik tai, kas jam pačiam patinka, jis renginį paverčia elitiniu.

Subtilus, tarsi įelektrintas jauno aktoriaus ir jau patyrusio Vidmanto Fijalkausko duetas, visai neprastai padedamas kelių epizodinių veikėjų, kuria įtemptą, jaudinančią ir įtikinančią trijų valandų trukmės akistatą su nenuspėjama žmogaus prigimtimi.

Petro Vaičiūno komedijos „Patriotai“ kritinis patosas 1954-ųjų spektaklyje buvo nukreiptas rūsčiai „demaskuoti“ buržuazinę Lietuvos praeitį. Tai padaryta pagal visas socrealizmo taisykles.

Jei iš spektaklio vaikams tikitės originalumo, į „Merę Popins“ geriau neikite. Tačiau jei manote, kad vaikai geba suprasti tik tradicinius pastatymus, „Merė Popins“ yra būtent jums.

... režisieriaus Jonyno istoriją mes jau žinome. O mums svarbi jo pasakojama istorija, kurią, naivus šio kino teatro žiūrovas tikisi, režisierius ir pasirinko, kad mums papasakotų.

„Uždaras vakaras“, „Raiši žirgai nešuoliuoja“ ir „Mėnulis nepaiso lojančių šunų“. Stebėtinai artimą ryšį turintys spektakliai: griaunantys ir vėl kuriantys scenos meno reginį, kur teatras – tik viena iš galimybių...

Šokio spektaklio „Nepaklusti“ koncepcija, afišuojama pasipriešinimu vidinėms ir išorinėms sistemoms, „neužkabino“ – gal dėl primityvios raiškos, gal ir dėl „klibančių“, prastai suformuotų idėjų. Ingrida Gerbutavičiūtė

Jonyno kino teatras savitas ir įdomus, bet sąlygiškumas panaikina kai kurių scenų prasmes. Bandydamas išplėsti teksto potekstes, režisierius sunaikina paprastumą, kuris mene ne visada būna paskutinėje vietoje.

Pasirinkdamas mažai kam žinomo autoriaus beveik niekam nežinomą, nei laiko, nei ankstesnių pastatymų nepatikrintą pjesę, režisierius visada rizikuoja. Jis privalo peržiūrėti ar užglaistyti dramaturginės medžiagos skyles bei pateikti savo interpretaciją.

Šiandienos teatre nebėra taip svarbu, kas sakoma. Svarbiausia – mėgautis pačiu sakymo aktu, pajusti nuo scenos sklindančią energiją, pasiimti bent dalį aktorių skleidžiamos šilumos.