Šokėjai įtraukia į bendravimo galimybių ir (ne)pakankamų atstumų variacijas – jie džiugina ir baugina, kelia šypseną ir skatina susierzinimą, pabrėžia lygiateisiškumą ir konkurenciją.
Aktoriai Jolanta Dapkūnaitė ir Dainius Gavenonis vaidina pašėlusiai, demonstruoja savo profesinį piką – ir galbūt dėl to artėjant finalui aiškiau atsiveria dramos seklumas, nepagrįstumas.
Akivaizdu, kad Roberto Walserio „Pasivaikščiojime“ pasakojamos istorijos Rolandą Kazlą sužavėjo atvirumu. Rašytojas atvirai kalbasi su skaitytojais, Kazlas – su žiūrovais.
Tai neabejotinai gerai „sukaltas“, tvarkingas spektaklis – nuo puikiai savo vaidmenis kuriančių aktorių iki veiksmo, kuriame nėra nė akimirkos tuščio, ištęsto laiko, kad imtum galvoti apie pasaulį už salės durų.
Spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“ Antanas Obcarskas dar kartą pademonstruoja subtilią estetiką ir kairiąją mintį, šiuo deriniu išsiskirdamas tarp kitų Lietuvos teatro kūrėjų.
„Kvėpavimas“ išsiskiria iš kitų A. Leonovos darbų - žvilgsnis nuo žmogaus ir technologijų santykio nukrypsta į tarpasmeninį ryšį, veikiamą informacinio srauto, taip pat sklindančio per įvairias technologijas.
Vyriškumas ir moteriškumas kaip atskiros kategorijos „Amour espace“, regis, neegzistuoja, o kaip tik tampa energijų balansavimu ir tarytum sufleruoja – kiekvienas laisvas skleisti tą energiją, kurią panorės.
Sektos pobūdžio žaidimas tėra fonas, kuriame tyrinėjama vyrų situacija XXI a. Vakarų visuomenėje. <...> Spektaklis „Portalas“ akcentuoja vidinės vienatvės pavojų.
Tomis Janežičius Čechovą režisuoja brechtiškai pabrėždamas socialines aplinkybes bei atvirai ir komiškai kurdamas teatrališkumą – rodydamas, kad čia statomas spektaklis.
Šiame performanse moteriško žvilgsnio kūrimas paremtas ne tik socialiai aktyviomis feminizmo ir queer temomis, bet ir bendradarbiavimo aspektu – čia nebėra vieno kūrėjo, genijaus, iškėlimo.
