Spektaklis „Valia“ publikai nuolat smūgiuoja vizualiai – aitrūs, paryškinti vaizdai rašytojo tekstą ir mintį slopina. To Vasilijaus Šukšino diegiamo šiurpo ir gailumo, deja, nepajutau.
Pirmiausia reikėtų kalbėti apie aktorių darbus, kurie lengvumo pojūtį paverčia apčiuopiamu. Atrodo, kad aktoriams buvimas scenoje – ir šventė, ir žaidimas, ir savotiškas flirtas su publika.
Atrodo, jog vizualiai permąstydamas „Don Kichotą“, Adomas Juška neperžengia žiūrovų salės ribų, t. y. režisierius neklausia paties Cervanteso ar jo išauginto Don Kichoto – kam visa tai?
Susidaro įspūdis, kad vaizduotės ir kūrybos „Jūrinėse šviesose“ daugiau nei dokumentiškumo. Tai veikiau atminties erozijos paveikti pasakojimai apie miestą, kurio nebėra.
„Valios“ estetika vargiai apsprendžia teatro kryptį – greičiau tai specifinei, galbūt ilgametei ir pačiai ištikimiausiai LRDT publikai skirtas spektaklis.
Būtent fizinis teatras geriausiai apibūdina A. Areimos kūrybą: greta akiai patrauklios scenovaizdžio estetikos, didžiausią paveikumą kuria nekanoniškas, pačių aktorių išjaustas ir atrastas judėjimas.
Vizualinis veiksmas ne vystosi, bet iš tiesų atitinka debesų formavimosi logiką – jie plaukia, keičiasi, išnyksta, tačiau niekur neveda, nepatiria evoliucijos.
Čia nejusti trinties tarp ekrano ir scenos, bet drauge nėra ir perėjimo į kino žanrą: tai, kas vyksta, neabejotinai išlaiko teatro jausmą ir flirtuoja su mūsų viltimi matyti žmogų.
Įdomu, kad spektakliui pasibaigus, viskas pasirodė besą atvirkščiai – ne publika darė įtaką aktorių veiksmams, bet aktoriai tapo inspiracija žiūrovų improvizacijoms.
