Tai jau antras šokio kultūros mėginimas judesiu prakalbinti anksti mirusio, tačiau spėjusio išgarsėti grafiko kūrinius.

Klaipėdoje vyko III-asis festivalis „TheATRIUM“, teatro vitrina „made in Lithuania“: 15 skirtingų spalvų, kurios - visai logiška - buvo skirtingo ryškumo.

Spektaklis nėra žaisminga, vaizduotę ugdanti kelionė, tai rimtas ir sunkus pokalbis apie nusikaltimą, bausmę, praradimą ir gyvenimą.

Nepaisant trūkumų, „Getą“ pamatyti verta – jis daug kalba apie tai, kas daugelį metų buvo sušluota po kilimu.

Choreografiniai impulsai, trumpi ir lakoniški, bet drauge - reikšmingi arba noru išreikšti kaip įmanoma daugiau, arba pastanga per trumpą laiką sujudinti pasirinktą temą kuo giliau.

Jos šoka, kalba, demonstruoja savo kūnus, intelektą ir fizinę ištvermę lyg sporto varžybose. Jos konkuruoja ir prisitaiko, be pralaimėjimų ir pergalių.

„Virimo temperatūra 5425“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – kas galėjo būti puikiu absurdu, netyčia tapo pernelyg realistiška, galbūt net natūralistiška.

Pirmą kartą čia glausta ir prieinama forma pateikiama informacija apie šiuolaikinį Lietuvos teatrą, parodanti skaitytojui jo įdomiausias atodangas.

Lėlių teatras Lietuvoje nei labai ryški, nei matomiausia scenos meno rūšis. Ir gerai. Nes „maži“ mažiau įpareigoti. Todėl laisvesni eksperimentuoti, žaisti, kurti ir nepatikti.

Žaviausia šio „Don Žuano“ režisūros dalis – tai operos „dramatizacija“, jei tiksliau – režisieriaus įtaiga, lėmusi ryškių charakterių atsiskleidimą.

Šokėjai vis skatina žiūrovus suprasti jų spektaklius savaip ir drąsiai, džiaugdamiesi, jog šokio meno suvokimas bemaž neturi ribų.