Živilė Mičiulytė sukūrė galbūt naivų, bet labai reikalingą spektaklį. Juk vaikus galima auklėti su pagarba ir pasitikėjimu, be baimės ir smurto.

Ar tu visas tas temas pajunti ir supranti spektaklio metu, ar visa tai sugalvojai, parėjusi namo ir panagrinėjusi anotaciją?

Rodos, būtent mąstymo labai trūksta ir Lietuvos teatro mene, todėl toks spektaklis atrodo kaip tikras perlas.

Šiuolaikinis šokis jau senokai atsisakė raiškos priemonių hierarchijos ir judesį vis dažniau naudoja kaip vieną iš sudėtingos struktūros dalių.

Istorijos siužetas nėra svarbus – esmė glūdi patirtyse, kurias dalyviai įgyja žaisdami, lakstydami tarp erdvių ar gulėdami ant minkšto plaukų kalno.

Pavargusiems, skubantiems, nusivylusiems teisingumo egzistavimo patvirtinimas padeda pabėgti nuo vidinio ir išorinio šalčio.

Spektaklyje be žodžių „Doriano Grėjaus portretas“ žodžių labai daug: kalbama muzika, judesiu, paviršiais, objektais, užrašytu tekstu, erdve.

Per tiek metų susiformavo „keistuoliška“ vaidybos maniera, štampai ir savotiška amplua sistema, todėl supanašėjo ir spektakliai.

Spektaklio situacijos parodo, jog jose niekas negalėjo priimti teisingo sprendimo. Kitas dalykas - čia puikiai matosi, kad kiekvieno poelgiai gali būti svarbūs ir galingi.

Mikropasaulis, kuriame egzistuoja ši „Hamletmachine“ versija, - netekęs emocijų. Lyg būtume atsidūrę depresijos kamuojamo žmogaus sąmonėje.

„Na štai, dabar jau žinote, ar jums malonu, ar nemalonu gyventi. Vis dėlto reikia tą žinoti“, – sako balsas ausinėse.