Juk ir mano „Pagalvinio“ išgyvenimas, toks kontekstinis, atsirandantis tik kaip labai individualios asmeninės patirties rezultatas. Tad labai noriu, kad ir Tu pajustumei kažką panašaus.

Twarkowskis lietuviams parodė neparodytą pasaulį ir rodymo prasmę.

Kubas, kuriame įrengtas socialinis būstas, staiga ima svirti ir pamažu pamažu, skambant kraupiai muzikai, apsisuka 360 laipsnių kampu.

Jautiesi ne tik susidūręs su labai jautria tema, bet ir paskatintas dalyvauti gyvenimo šventėje, į kurią kviečiami visi, nesvarbu, kuo save laikytų.

Jauni aktoriai susitvarkė su nemenku iššūkiu - beveik trijų valandų įtempto siužeto dramoje suvaidinti ne pačius lengviausius vaidmenis.

Aktuali tema taip ir lieka pakibusi ore - spektaklis jos neįprasmina ir neatskleidžia, o tik pristato iš pagarbaus atstumo, gal net labiau iš nemandagaus nuotolio.

Gelbsti humoras - absurdiškai komiškos situacijos ir dialogai bei savo kuriamų personažų veiksmus ironizuojanti aktorių vaidyba.

„Teatro atminimo akmenys“: čia nieko nėra „tarp eilučių“: yra tik eilutės, tarp kurių - kitos, ir kitos, ir kitos eilutės.

Kuo toliau, tuo labiau žaidimas teatru išblėsta, užleisdamas vietą grynajam žanrui - klasicistinei komedijai ir visa persmelkiančiam teatrališkumui.

Tarsi tiems, kurie kritikuojami, tebūtų išdrįsta parodyti špygą, nors galimybės parodyti kur kas daugiau buvo ranka pasiekiamos.

Spektaklyje atsiradusį pykinimo motyvą galima suprasti ir kaip vimdymą kartojant tai, kas žinoma, ir šleikštulį dėl to, kad nesi girdima.