Kaip išpakuoti nesenstantį „Tartiufo“ turinį, įvyniotą į pasenusią ir šiandien dirbtinai atrodančią teatrinę konvenciją?

O galėjo būti nenušlifuotos ir todėl gyvos mizanscenos, neišmoktas ir todėl dar girdimas tekstas, sutrikę ir todėl tokie artimi personažai.

...viską apgaubia nuolat sunkėjanti melancholija. „Lokis“, sutalpinęs savyje tiek daug veiksminių, prasminių linijų, išlieka vienspalvis.

Spektaklio kūrėjai išsikelia ambicingą uždavinį: prisikasti prie esmės. Kad tai daryti verta ir reikia, patvirtina Cantat ir Luckaus tragedijos.

Kitokio buvimo scenoje patirtis čia yra neabejotinas privalumas - ir greičiau aktoriams nei pačiam spektakliui.

...ir galbūt todėl dauguma puikių spektaklio aktorinių darbų kelia vienintelį klausimą: ko mes taip ilgai laukėme?

Atrodo, kad iš visų veikėjų spektaklio kūrėjai labiausiai prijaučia „Delhi“ šokio autorei, kuri žmonių skausmą paverčia meno kūriniu.

Abu pašnekovai sufalsifikuoti, dirbtinai šios istorijos sujungti. Jiems belieka vaidinti pasivaikščiojimą prieš atsitiktinius Vingio parko žmones ir atrodyti eiliniais praeiviais.

Mes, žiūrovai, ilgėjomės aktorių. Šitą labiausiai supratau „Žydrajai paukštei“ persiritus į antrąją pusę.

Kai kažkam vos trinktelėjus koja į arenos sienelę pasirodo, jog suriaumojo lokys, supranti: į tave atėjo Cirkas. Cirkas iš didžiosios raidės.

Įspūdingas daiktų scenovaizdis yra postkultūrinis peizažas, kuriame visgi kultūra lieka kaip vienintelis įmanomas žmogaus pėdsakas.