Vėl prisiminiau Medėją: žiniasklaida praėjusiais metais ypač daug rašė apie pasmaugtus ir išmestus kūdikius šiukšlynuose, tualetuose... Ir vieną dieną mano galvoje tūkstantmečiai tarp šių moterų išnyko – antikinė žudikė ir šių dienų medėjos.

Modestas Musorgskis man yra vienas didžiausių genijų visoje meno istorijoje. Jo kūrinių neįmanoma patobulinti. Tačiau Mariuszas Trelinskis teatriniu požiūriu sugebėjo pagerinti Pimeno sceną!

Į operos valdas Nekrošius įžengė jau susiformavęs, nugludinęs kūrybos metodą, režisūros sistemą. Bet prieš kelerius metus statyta Valkirija, mano galva, nuo Otelo skiriasi kaip dangus ir žemė.

Kultūrinis Šiaurės tapatumas primena Pero Giunto svogūną – vienas ant kito gula patirties lukštai, tačiau šerdies nerandame, nes jos paprasčiausiai nėra. Toks daugiasluoksniškumas formuoja bendrą Šiaurės ir Baltijos šalių tapatumą.

Visų pirma – tas, rodosi, toks užmirštas, paniekintas, „nuobodusis“, arba sureikšmintas minėjimų, poezijos vakarų žanras. Po vieno knygos aptarimo bibliotekoje pažįstama studentė skundėsi, kad vos nenumirė iš nuobodumo: „Ir kam tiek šnekų?!“ – piktinosi.

Norint meninio lygio kokybę pakelti iki tokios, kokią privalo turėti nacionalinio statuso teatras, buvo nuspręsta pritraukti į teatrą spektaklius, kurie suformuos aukščiausio meninio lygio programą. Bet kuris nacionalinis teatras Europoje laikytų garbe ir dideliu pasisekimu turėti Lacascade‘o, Smedso ar Koršunovo spektaklius.

Diskusija apie "kryžius": apribojimai, kuriuos mes gauname iš ministerijos, yra tarsi užmokestis už taip pat jų dėka atsiradusį finansinį komfortą. belieka atsakyti į klausimą, kas šiandien yra svarbiau.

Jo kodeksas ir kompasas lyg indėno, jis pasižymi puikia orientacija svetimame pasaulyje, jis visada budi, atpažįsta savus minioje. Jis balansuoja, nepalenktas civilizacijos mechanizmų, stato neišvežamus spektaklius.

Kritikė Audronė Girdzijaus­kaitė kadaise labai teisingai pastebėjo: „Neduok Dieve, jeigu teatro kritikoje susiorganizuos mafija, kuri tyčia bal­suos už tą, kad tik nebalsuotų už aną." Deja, Teatro dienos apdovanojimų komisijos veikla ne kartą kirtosi su šiais teisingais žodžiais.

"Aš jau keletą metų esu Kauno filialo pirmininkas, bet į bendrus susitikimus Lietuvos teatro sąjungoje niekas nekviečia. Ten kažkokia kitokia valdymo sistema. O gal tokių susitikimų ir nėra?"

Kodėl kas kelerius metus bent magistro studijų nenusiuntus kelių jaunų režisierių į geriausias Vokietijos, Prancūzijos ar Anglijos mokyklas? Su stipendija ir įsipareigojimu grįžti. Turi būti galvojama ne apie tai, kas bus šiandien, o šiek tiek į priekį.