To meto lietuvių teatro bendruomenei nebuvo būdinga vyriausiojo režisieriaus asmenyje įžvelgti vadizmo šešėlį. Poreikis įsikibus laikytis teatro vadovo kėdės atsirado po gerų dvidešimties metų.

Mūsų profesionalių teatrų scenose vis opesnė darosi saviveiklos įsiskverbimo problema. Čia, ko gero, prasminga paminėti ir tarpinę profesionalumo gradaciją, įvardintiną kaip „sceninė tautodailė".

Šį pusmetį siekta ugdyti studentų kūrybinį savarankiškumą: jie kartu su kurso draugais ir Vilniaus dailės akademijos scenografijos specialybės studentėmis turėjo rasti bendrą kalbą, kaip realizuoti idėjas.

Kam yra tekę parengti vieną kitą šimtą pokalbių, žino: pokalbis – kūryba dviese. Kartais – dvikova, aštri diskusija. Kartais, jei nuolaidžiauji pašnekovui, – tik ramus jo minčių fiksavimas, leidžiant jam nuklysti „į šoną“, „filosofuoti“ apie viską ir nieką...

Niekaip nesibaigianti valstybinio dramteatrio rekonstrukcija rodo, kad dar ilgai valstybininkams teks ramstyti savo teatro legendą, o jiems ant kulnų, be abejo, lips tradiciją ir nuoseklią repertuarinę politiką puoselėjantys „mažiukai“.

Protestuoti? Čia ne Prancūzija, kur visos šalies scenos technikai savo streiku sustabdė 2003 metų Avinjono festivalį vien dėl to, kad jiems grėsė dirbti viena valanda ilgiau nei jie pratę. Čia ir ne Italija, kur choristai leidžia sau per premjerą Milano „La Scala” teatro scenoje pasirodyti ne su personažų kostiumais.

Kai 2003 m. atvykęs buvęs Jungtinės karalystės Kultūros, medijų ir sporto ministras Chrisas Smithas kalbėjo apie kūrybines industrijas ir jų naudą bendram šalies ūkiui, dauguma klausančiųjų dar karpė ausimis. Po trejų metų visi jau žongliravo šiomis sąvokomis.

Jei nėra atitinkamo rėmimo, nėra ir nuolaidų bilietams. Tai sistemos klaida. Lyginant su užsieniu, kur kultūra dotuojama, kad būtų prieinama, pas mus žiūrovai diskriminuojami: teatras jiems įdomus, bet neįperkamas.

Drįsčiau teigti, kad šiandien teatro procesus kuruoja patys teatrai. Teatro kritika vis labiau priklausoma nuo teatro administracijos geranoriškumo, ir būtent čia aš matau nemažą pavojų šios profesijos savarankiškumui.

Valstybei ypač naudingas orkestro pomėgis statyti operas. Per ketverius metus prie šios veiklos ji teprisidėjo 220 tūkst. litų, o privatūs rėmėjai investavo daugiau kaip 2 mln. litų. Netgi tada, kai operoms iš biudžeto nebuvo skirta nė cento, valstybei nuo jų nubyrėjo daugiau kaip pusė milijono litų.

Sukūręs savo gyvenimo viziją ar „projektą“, kaip pasakytų šiandieninis žmogus, Truikys sugebėjo jį įvykdyti tiksliai iki detalių. Netgi iki pat pabaigos, kas retai kam pasiseka.