Normalumo ribos išsitrynė, logika, protas, saikas, santūrumas šiandien atrodo tikra ãtgyvena. Būti „apsirūkiusiam“, neblaiviam, apsikuitusiam ir apsivėlusiam, ypač jei esi menininkas ar pretenduoji į kūrėjo statusą, – madinga ir normalu.

Tai, kad net garsūs kompozitoriai rašo teatrui, yra visiška tiesa, nes teatras kompozitoriams visais laikais buvo viena iš uždarbio formų. Galiu pasakyti, kad Lietuvoj dramos teatrui rašyti veržiasi labai ambicingi autoriai, turintys savas stilistikas.

Norėčiau prisipažinti, kad netikiu tokiais apibendrinimais kaip nacionalinis charakteris, nacionalinė kultūra ir nacionaliniai siekiai. Nesvarbu kokia maža tauta bebūtų, joje, laimei, galima rasti visus įmanomus „atspalvius“.

Niekam ir niekada nežadėjau iki gyvenimo pabaigos dirbti Kauno dramos teatre. Rusai net turi posakį: režisierius turėtų neužsisėdėti, o keisti darbo vietą kas septynerius metus, kad pats ir kiti nepasijustų prastai.

Šie reiškiniai, sąlyginai nauji, o tikriau – dėl ilgametės draminės teatro tradicijos sunkiai įsileidžiami į teatrologinės regos lauką, buvo ignoruojami ar tiesiog nenagrinėjami kaip neverti dėmesio, dažniausiai apsaugant savo poziciją žodžiu „mėgėjai“, „neprofesionalai“.

Patyrę teatralai puikiai žino, kad kiek­vienas kolektyvinės kūrybos reiškinys miršta tik iš vidaus, pristigęs savyje gyvybingų kūrybos galių. Taip pat žinoma, kad kiekvieno teatro ir kiekvienos teatro sistemos bet kurios krizės priežastys įsišaknijusios viename lygmenyje ir tik vie­noje profesijoje - būtent aktoriaus.

„Sirenų“ užsienio programa ne vienerius metus orientavosi į garsiausius šiuolaikinio Europos teatro vardus, pritraukdama net ir tuos žiūrovus, kuriems prancūziškai svaigus žodis „prestižas“ svarbesnis už graikiškai asketišką „teatrą“.

PLArTFORMA – tai festivalis, kurio vardas siejamas su taip kruopščiai parengta programa, kad ji dar nė karto nenuvylė publikos. Nors kaskart priverčia ją sukti galvą, bet leidžia ir mėgautis teatro sąlyčiu su kitomis meno formomis.

1990-ųjų sausio 1 d.: spaudoje režisierius Vytautas Balsys savo spektaklio pagal Algirdo Landsbergio pjesę „Penki stulpai turgaus aikštėje“ proga kalba apie rezistenciją su istoriku Liudu Truska, o Rimas Tuminas supažindinamas su „Mis Vilnius-89“.

Šis Boriso Kehrmanno teiginiai leido suprasti, kodėl Vilniaus operos scenoje socialinės estetikos spektakliaikelia ryškius nuomonių skilimus. Akivaizdu, kad dalis publikos ilgisi respektabilių „buržuazinių“ pastatymų, su kuriais tradiciškai siejama opera.

Kadangi Menų spaustuvės veikla yra vieša, visuomenei naudinga kultūrinė veikla, komercinė nuoma ir nėra įmanoma, kaip nebūtų įmanoma vykdyti Filharmonijos, teatrų, Nacionalinės galerijos Mokytojų namų ir beveik visų kitų kultūros organizacijų veiklos.