Atsimenu daugelį Vaitkaus pareiškimų, kad buitinis teatras yra beždžionių teatras, kad tai baisiausia, kokia tik gali būti estetika, – ir tai kaip tik tampa estetika. Buitis tampa estetika ir neestetiška tampa tai, kas neturi prasmės.

„Parodas, kitus renginius su rimtomis užsienio kultūros institucijomis, menininkais planuojame porai metų į priekį. Ir, jei gauname mažesnę, nei tikėtasi, paramą arba jos iš viso negauname, negalime paskutinę akimirką atšaukti užsienio menininkų“, - teigė galerijos „Meno parkas“ direktorius Arvydas Žalpys.

Spektaklio pabaigoje, kai Violetos pasaulis griūva, nukrinta siena. Kai pristatyme scenografas numetė plevenantį maketo skudurą, atrodė viskas gerai. Realybėje ta siena yra didžiulė, dvisluoksnė, apklijuota trim sluoksniais sintepono.

Tokiais ekonominės krizės ir socialinės desperacijos laikotarpiais kultūra turi įrodyti, kad ji nėra prabangos prekė ar įnoringa snobiška poniutė, norinti paimti lėšų iš ir šiaip nuskurdusio piliečio, bet kad tai nuolatinis ir būtinas socialinio gyvenimo veiksnys, lydėjęs visuomenę visais laikais.

Birutė Letukaitė: Nėra Lietuvoj šiuolaikinio šokio! Yra modernus. Vedamos ne šiuolaikinio, o modernaus šokio pamokos. Aš mačiau, kaip atrodo šiuolaikinio šokio pamokos.

Dar prieš prasidedant Modernaus šokio festivaliui, internete užvirė diskusijos dėl spektaklių, pažymėtų ženklais N-14 ir N-18. Jų nematę (dėl to viską žinantys) internautai, pasitelkę įvairiausius argumentus, ginčijosi.

Menas šiame teatre niekada nebuvo reikalingas, čia jis niekada nebuvo puoselėjamas. Šis teatras visuomet buvo perdėm mieščioniškas, pilkas, ir tikroji teatrinė kūryba čia nebuvo siekiamybė.

Pastate – daugybė salių, fojė, kavinių, knygynėlių, vyksta laboratorijos, spektaklių aptarimai, susitikimai su autoriais, pjesių skaitymai... Tiesiog gali pajusti teatro pulsą. Toks teatras yra teatrinės kultūros švyturys, gyva teatro procesų vyksmo vieta.

Aktorystė - bene vienintelė profesija, kurios darbo instrumentas esi pats. Aktorius yra įrankis byloti apie žmogų. Visomis psichikos, sielos, kūno galiomis. Tai išskirtinis darbas, kuris Lietuvoje nuvertintas.

1990 m. prasidėjusį teatro periodą reiktų vadinti lūžio momentu, atsiliepusiu viso teatrinio gyvenimo sanklodai. Teatras, kaip ir visa kultūra, buvo nuversta nuo pjedestalo. Baigėsi ištisa era, kurioje menas atliko tautos svarbiausių vertybių saugotojo vaidmenį, kartu mokėdamas už tai brangią konformizmo kainą.

Pasiutusiu greičiu artėja spalio dvidešimt šeštoji. Sakinys iš pirmo žvilgsnio skamba absurdiškai ir kvailai, nes lygiai taip pat artėja ir Kalėdos, ir Naujieji metai, ir kitų metų Velykos, tačiau ne visur ir ne visiems tolygiai smėlio laikrodyje byra smiltelių srovė.