Esminė šiandieninio lietuvių teatro problema: užuot laikęs „veidrodį prieš gamtą“, kaip savo aktorius mokė Danijos princas, mūsų teatras vis dažniau ir vis mažiau drovėdamasis narciziškai gėrisi savo paties atvaizdu.

Šiuo metu apie šiuolaikinę lietuvių operą kalbama kaip apie svarbų ir reikalingą dalyką, tačiau realybėje situacija yra kitokia. Lietuvoje nėra operos strategijos, matymo ir netgi noro matyti, kokia kryptimi galėtų toliau vystytis šis žanras.

Ar gali meno ar kūrybos veiklos vystytis pagal verslo modelius? Tikrojo, nevienadienio pelno neįmanoma uždirbti be pridėtinės vertės kūrimo, bet ši sąvoka daugelį vyresniosios kartos kūrėjų varo į neviltį.

Netgi tie, kurie, pakalbinti apie meną, jį ir jį kuriančius žmones išdeda į šuns dienas, sakydami, kad tuo nesidomi, bus neteisūs, nes ir juos veikia skambanti muzika, skverelyje nusėdusi skulptūra, kažkur ant sienos kabantis paveikslas, skaitoma knyga, matytas spektaklis...

Viena iš pretendentų į J. Miltinio dramos teatro vadovo postą, žurnalistė Liuda Jonušienė, dalijasi įspūdžiais apie konkursą ir diagnozuoja teatrui katatonijos būklę.

Mūsų teatro kūrėjams teatras turi būti teatrališkas, su daug mostų ir riksmo, ir visiškai nesvarbu, kad per šauksmus neišgirsti, kas sakoma. Tarsi scena būtų panaši į sporto aikštelę, ir jei neišsirėksi, fiziškai nenuvargsi, tai gal žiūrovai pagalvos, kad nieko ir nedarei?

Dvylikoje festivalių Lietuvos choreografai neretai jausdavosi tarsi marginalai, pakviesti vien tam, kad „atskiestų“ tirštą užsienio choreografijos repertuarą, o jų kūriniai, nors ir nestokojo žiūrovų, ištirpdavo tarp daug gausesnių ir garsesnių „importo prekių“.

Tai vis dėlto kodėl tų „lietuviškų“ Karmen taip mažai? Ar vienintelės priežastys tėra tos, jog, grubiai tariant, rūpinantis prestižu (reprezentacinės scenos reikalavimai) ir/ar kovojant už tautinę savastį ne meilė rūpi?

Sveikas protas kužda, kad aštuoni darbai - savižudiškas sprendimas egzaminų atžvilgiu: kam rodyti viską, jei galima parodyti tai, kas yra geriausia? Ar ne noras pasipuikuoti darbų gausa lėmė visų spektaklių įtraukimą į debiutų programą?

Režisierius S.Varnas įsitikinęs, kad pragaras prasideda ten, kur pradedame jausti meilės stygių, kur apstu abejingumo savo artimui.

Po tiekos metų pagaliau sulaukta jaunimo. Žinant statistiką, kad dviejų didžiųjų šalies valstybinių lėlių teatrų aktorių amžiaus vidurkis pasiekęs kone jubiliejinį statusą (Vilniaus „Lėlėj“ – 49,8 m., Kauno valstybiniame lėlių teatre – 42 m.), jauni žmonės čia reikalingi kaip vanduo žuviai.