Kauno kamerinio teatro organizuojamo festivalio emblemoje pavaizduotas žmogeliukas tampa tikru sprinteriu. Šiemet antrą kartą vykęs tarptautinis vieno aktoriaus teatro festivalis „MonoBaltija" regisi ne tik sustiprėjęs, bet ir pasipildęs naujais vardais.

„Esu rambus, mane vis reikia paraginti", - sako Fežrdinandas Jakšys, šiuo metu rašantis knygą apie Jaunimo teatrą.

Balandžio antra pusė buvo dosni spektaklių, kurių taip paprastai kiekvieną mėnesį nepamatysi - turiu galvoje Maskvos J. Vachtangovo teatro gastroles ir teatro „Utopia" spektaklį „Nusiaubta šalis Vilnius".

Dvyliktą kartą rengiama „Naujosios dramos akcija ´10" pristatys du projektus. Abu juos galima pavadinti iššūkiu šiandienio margaspalvio teatro gyvenimo karuselėje. Jų kūrėjai peržengia nusistovėjusias ribas ir kuria ateities teatro mašinas.

Po vieną į sceną išėję aktoriai per penkias „Monobaltijos" dienas atskleidė muzikinio, poezijos, socialinio, plastikos, klasikiniais kūriniais paremto ar net į lėlių teatro teritoriją patenkančio monospektaklio galimybes.

Paskanauti tiek reto šokolade riešuto, tiek paties šokolado buvo galima antroje festivalio dalyje, o savaitgalinė šokio porcija puikiai atitiko mano skrandžio tūrį.

Penktąją „Monobaltijos" dieną buvo paskelbti laureatai, dėl kurių nekilo didelių aistrų, nes tam tikras subjektyvumas egzistuoja visuose festivaliuose.

Sekmadienį laikinoji sostinė „Iki pasimatymo kitąmet!" ištarė savo festivaliui „Monobaltija". Tai - Kauno kamerinio teatro režisieriaus Stanislovo Rubinovo ir to paties teatro aktoriaus Aleksandro Rubinovo festivalio pavidalą įgavusi ilgai puoselėta idėja.

Trys spektakliai - trys atskiros planetos. Toks skirtingumas įmanomas tik monožanre, nes čia lemia individualios atlikėjų savybės, subjektyvus požiūris į įvairius gyvenimo reiškinius.

Ekvatoriaus karštį išprovokavo ne tiek trys trečiosios dienos „Monobaltijos" spektakliai, kiek jų aptarimas. Dar kartą tapo aišku, kad po vienu stogu ilgai negalima laikyti festivalinių pirklių, praktikų ir kritikų, nes gresia nesusikalbėjimas.

Pasirodo, aistras, metams bėgant, geriausiai sužadina poetinis teatras. O vodka „Smirnoff" visada padeda, kai reikia kalbėti apie monospektaklių, kurie sparčiai plinta ne tik pas mus, bet ir visame pasaulyje, įvairovę.