„Naujametis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklis - spalvingoji „Traviata" - smarkiai nuvylė", - teigia Norvegijos operos ir baleto kritikas Heninngas Hoholtas.

Europos kultūros sostinės metai, ačiū Dievui, baigėsi. Juos ne turiningai pragyvenome, o ištvėrėme. Tad geriausia, ką jie mums davė - nuogą tiesą apie mus pačius. Ne apie valdžią - kur link suka kultūros politikos vežimas, jau seniai akivaizdu. Kur? Bet kur, kur pūsteli politikos skersvėjis.

Vienas įdomiausių šių metų teatrinių patyrimų buvo Krystiano Lupos spektaklis „Persona. Marilyn". Juo Varšuvos Dramos teatras baigs šiuos metus. O mes siūlome šio spektaklio recenziją-pasaką sekant čekų dramaturgu ir pasakų kūrėju Milošu Macoureku.

„Teatras suveda žiūrovus bendram išgyvenimui, kuris kartu yra ir bendras išsilaisvinimas, transformuojantis katarsis, utopinės sekundės erdvė, kurioje visi be išimties tampa geri."

Šių metų spalio 8-11 d. Menų spaustuvėje vyko IETM (Informal European Theatre Meeting) metinis susitikimas „Rytietiški pažadai". Ką apie IETM tinklą ir jo keliamas problemas mano jo dalyviai - jūsų dėmesiui keletas pokalbių.

Lapkritį Vilniuje, Menų spaustuvėje, debiutavo jaunų aktorių kompanija, pasivadinusi „Trupė liūdi". Į klausimą, kodėl liūdi, jie atsako vienareikšmiškai: „O ko čia džiaugtis?".

Teatro festivalio Dialog-Wroclaw sumanytoja ir vadovė Krystyna Meissner kryptingai ir sėkmingai pasirinko festivalio autorinę formulę - teatro kalba diagnozuoti šiuolaikinės Europos būseną, ir jis įgijo prestižą teatro festivalių tinkle.

Mintys po Rusijos teatrų gastrolių Vilniuje: „...darosi aktuali Bertolto Brechto mintis, kad geras teatras, kurstydamas intelektą, jausmus, atmintį ir vaizduotę, privalo griauti išankstinius publikos lūkesčius, užuot juos tenkinęs...”

VŽ „Savaitgalio" virtualus „apskritasis stalas" su nevyriausybinių organizacijų (NVO) atstovais prasidėjo nuo režisierės Dalios Ibelhauptaitės klausimo - tai kas iš tikrųjų dedasi?

Draudimas, vietoj to, kad sutvirtintų meno kūrėjo statusą, apskritai paralyžavo menininką. Sulygino jį su verteiva, užteršė sąmonę kasdien patiriamu socialinės neteisybės pojūčiu.

Festivalį „Versmė" mintyse vadinu „juodu" darbiniu daugiadieniu renginiu. Šiųmetėse „Versmėse", kur įėjimas laisvas, ant vienos rankos pirštų suskaičiavau pjesių skaitymus lankiusius teatro kritikus... „Juodadarbių" visur negausu, ar ne?..