„Drama Jam session“ savaitę ūžusios Palangos klube „Ramybė“ nutilo ir finišavo bendru šešių dramaturgų, dviejų režisierių ir jungtinių aktorinių pajėgų rezultatu – mini spektakliuku „Miestelis prie jūros“.

Idealu būtų, jei dramaturgas būtų ne tik perpratęs rašymo metodiką, bet ir gyvenime visko ragavęs: pasėdėjęs kalėjime, gavęs dar visokių ekstremalių potyrių. Tada atsisėstų ir rašytų, o teatrai lauktų tokių pjesių išsižioję – žiūrėkit gyvenimas pas mus ateina, pagaliau!

Šiuolaikinės kultūros ir meno centrai šiandien Vakarų Europoje vertinami už bendrą kūrybinio potencialo didinimą, o tai turi įtakos visai bendruomenės raidos kokybei. Deja, Lietuvoje šiuo metu juntamas didžiulis tokių centrų stygius.

Visi žmonės privalo šokti – vienu ar kitu būdu. Tai būtina. Tai lyg terapija, kuri padeda rasti pusiausvyrą, balansą, harmoniją.

Šių metų birželio 7 d. Lietuvos Seime vyko konferencija „Profesionalaus meno sklaida Lietuvoje“. Joje menininkai išsakė savaime suprantamus dalykus. Paspėliokime, ar juos supras valdžia?

Kas nepajudėjo iš vietos – „Lietuvos teatro istorijos sukūrimo klausimas" ar tie, kurie užsispyrėliškai kalba apie jo nepajudėjimą ir „per visus 16 nepriklausomybės metų" kažkodėl nesižvalgo po bibliotekų ar knygynų teatro lentynas?

Tai kas gi dedasi už Vilniaus ribų? Kokia teatrine produkcija maitinami žiūrovai? Apie tai ir bandysiu papasakoti.

Vasariniai festivaliai – ne tik šalies atsivėrimas pasaulio bendruomenei, bet ir kultūros mugės: kai namuose darbai nudirbti, ne tik profesionalai linkę naują patirtį derinti su malonumu.

Prisiminimai apie aktorių diplominius darbus, prieš 31 metus pakeitusius Lietuvos teatro istoriją, ir legendinį Dalios Tamulevičiūtės kursą.

Diskusija sumanėme parodyti jaunų kūrėjų poziciją ir jų vizijas. Tai ne pradžiamokslis apie maištaujantį kultūrinį sluoksnį, veikiau pokalbis apie savotišką meno sampratą ir naujų formų ieškojimą.

Turbūt nesijaustų jokia skirtingų mokyklų trintis, priešpriešos ar nepasitenkinimai, jei kiekvienos jų puoselėtojai ne svaidytųsi kaltinimais, ne piktnaudžiautų valdžia ir aklomis ambicijomis, o tiesiog dirbtų tą darbą, kurį jaučiasi geriau išmaną.