Standartinių formų ir kūrybos modelių laužymą, nepaliaujamas novacijų paieškas galima įvardyti kaip reikšmingiausią naujosios operos žanro kūrėjų kryptį.
Kai šiandien aktoriai bando įvairiausias technikas ir gerokai aktyviau eksponuoja save pačius, nerti į iliuzinį pasaulį visa galva – sunki, bet drauge iššūkių verta užduotis.
Žanrų takumas išlieka būdingiausiu to, ką vadiname eksperimentiniu muzikos teatru, bruožu, o skirtingi žanrai ne tik dažnai neatspindi paties kūrinio, bet ir nepadeda jo kritiškai įvertinti.
Kaip grakščiai abu jauni režisieriai be žodžių, per kūną ir savo sukurtas sceninės simbolikos taisykles eksponuoja jausmą. Tai – mūsų scenoje retas, labai subtilus ir choreografiškas žvilgsnis į santykius.
Gretos Grinevičiūtės spektaklių trilogija „Šokiai...“ kūną rodo kaip pamušalo medžiagą, apnuogintą odą, origamio figūra virstantį popierių. Kūnas čia kaip santykio su pačiu savimi tyrimas.
„Kiek užmatau svetur, dabar kritika yra pagauli, nebesausa, subjektyviai vertinanti, ji nebeskirta tik savajam kolegų ratui ir autoriams, kaip kad yra pas mus“, - teigia meno kritikė Jūratė Visockaitė.
Chroniška šiandieninio teatro liga – daryti apie save, žūtbūt pritraukti prie savęs, viską aktualizuoti. Va, tokie mes buvome vakar, o tokie būsime po šimto metų!
Man patinka, kad Lietuvos meno laukas vis rimčiau žiūri į nuosavo kapitalo neatnešančias auditorijas: vaikus ir paauglius. Kad leidžia jiems siausti ir kalbėti, o ne nutildo ir kažko moko, kažką dėsto.
Rodos, apie baimę [i]nebūti[/i] kalba ir Árpádo Schillingo spektakliai. Nebūti teatre, nebūti pasaulyje, nebūti aktoriumi, personažu, režisieriumi, žiūrovu ar tiesiog žmogumi.
Iškeldama socialiai reikšmingus klausimus, teatro kritika tampa kai kuo daugiau negu rašymas apie meną, jos funkcijos praplečiamos iki viešųjų diskusijų moderavimo.
