Lietuvos teatre ryškėja įdomus procesas: ne patirtys tarnauja scenoje pristatomam kūriniui, bet scena tarnauja menininkui kaip traumavusių patirčių ar asmeninių nuoskaudų išsakymo vieta.

„Nėra privalu, kad tas, kas šitaip elgiasi, suvoktų tokį elgesį kaip priekabiavimą. Svarbu, kaip tai suvokia žmogus, prie kurio priekabiaujama“, - teigia Birutė Sabatauskaitė.

Menininkai kūrybinei veiklai skiria vidutiniškai pusę viso darbinės veiklos laiko, bet iš jos gaunamos pajamos sudaro vidutiniškai 35 proc. visų kūrėjo pajamų.

Jūratė Visockaitė aptaria du spektaklius: Antano Jasenkos režisuotą „Kas nebijo Virdžinijos Vulf“ ir Adomo Juškos „Don Kichotą“.

„Kiekviena originali idėja yra nuostabi, jei priverčia žmones susimąstyti, bet jei tai pakartosi, taip nebesuveiks, pasidarys nuobodu ir publika užmigs.“

Kodėl performansas savo tarpdiscipliniškumu vis dar atsiduria menų hierarchijos paribiuose? Apie tai svarsto šį žanrą kuriantys Lietuvos menininkai.

Ten [Nidoje] subrendo sumanymas sudėti knygą iš darbų apie Ibseną lietuvių scenoje ir apie Norvegijoje, kuri čia atrodo dar arčiau mūsų, Ibseno festivaliuose matytus spektaklius.

Performanso neįmanoma užbalzamuoti, o mėgavimasis juo itin trumpas ir abejotinas. Jis kartais gali būti laikomas „menininkų teatru“, „gyvuoju paveikslu“ arba „gyvuoju koliažu“.

„Jeigu gaisrininkas gali uždusti nuo nuodingų dujų, aktorius gali uždusti nuo toksiško santykio darbo vietoje“, - teigia sociologas Tadas Šarūnas.

Pasiilgau gero filmo apie gerą lietuvių aktorių. Bet tikro filmo, kurio neatspėtum iš anksto: maždaug, jis pavaikščios, kažką papostringaus, tada kažkas apie jį gerų žodžių pribers, tada įmontuos, kaip jis vaidina...

Viena iš nuostabiausių vietų būti ir rašyti buvo Nidoje – girininko R. V. Krištapavičiaus namas, <...> sodelyje mano pakviesti Kazimiera Kymantaitė ir Albinas Žukauskas susirinkusiems skaitė eiles.