Šiandien kultūros sferą ištiko bent keletas krizių, ir, atrodė, kiek susigulėjusiai sistemai vėl reikia kurti naujas paramas, protezus ar visą iš naujo perkrauti.
Iš A. Vienuolio gatvės vėl matau ypatingą vaizdą: Trijų Kryžių kalną ir baltus kryžius, kurie kartais išnyksta rūke ar pūgoje, Gedimino pilies vėliavą, o arčiau – Operos pietinį šoną ir automobilių prigrūstą aikštę.
„Teatre mes vengiame sunkių temų dėl gerai argumentuotos priežasties – nes jos turi mums blogų naujienų. Jos kėsinasi į trapų mūsų saugaus pasaulio jausmą.”
Visų artėjančių „Auksinių scenos kryžių“ organizatoriams ir komisijų nariams norisi palinkėti to, ką tikėjo šįmet puoselėję šventės LNOBT organizatoriai - daugiau džiazo.
Turbūt ne per drąsu būtų teigti, kad Nekrošiaus įdagas ryškus pačioje lietuvių teatro tapatybėje. Gali atrodyti paradoksalu, kad tiesioginiai Nekrošiaus mokiniai Meistro įtaką patyrė ne visai akivaizdžiai.
Eimunto Nekrošiaus studentai geriausiai prisimena ne bandymus išmokyti kokio nors teatro stiliaus, bet mokytojo gebėjimą pažinti žmones, padėti jiems ieškoti savo kelių.
„Cirko artisto tapatybė nuolatos atidėliojama. <...> Jis pats tampa dar viena preke, narciziškai atspindinčia Kito vertę ir dėl to nutolusia nuo autentiškumo, nuo buvimo savimi.“
Irena visuomet mėgo būti tarp žmonių, gyvai bendrauti, diskutuoti. Tuose pokalbiuose iš karto pastebi gerai išauklėto, taktiško žmogaus bruožus. Buvo pastabi ir paslaugi.
