Lietuvos teatre dominavusius pasakojimus reikšmingomis, bendražmogiškomis temomis pastaruoju metu vis aktyviau į šoną stumia mažieji, intymūs pasakojimai.

H. Ibseno „Visuomenės prieše“ balsų nedermė tampa viso kūrinio kulminacija: netiesiogiai, įterpiant muzikinį terminą, imituojamas muzikinis panašios situacijos, pavyzdžiui, koncerto, kontekstas.

Norisi atidžiau pažvelgti į tai, kas yra nuotolinis teatras, kaip jį patiria publika ir kokią ateitį priverstinis posūkis į virtualybę pranašauja scenos menams.

Kokia buvo pradžia? Kaip šalyje atsirado šiuolaikinis cirkas? Kiek svarbūs tarptautiniai festivaliai, o gal pakanka tik motyvacijos ir iniciatyvos, kylančių iš besikuriančios šiuolaikinio cirko bendruomenės?

Gretinti teatro sceną ir socialines medijas verčia pandemijos brėžiami ateities scenarijai – daugiau ar mažiau priverstinis mūsų visų perkraustymas į virtualybę, kurioje įstrigsime, regis, ilgam.

Berods, reikėtų pagaliau pamiršti mitą apie tai, kad dramaturgija Lietuvoje – ignoruojama literatūros podukra ir beveik sunykęs mūsų teatro elementas.

„Reikia nepamiršti, kad tas, kuris sėdi bokšte, visą laiką bijo, kad jis sugrius. Bet aš nesu tikra, ar tą bokštą reikia griauti. Juokaudama sakau – ne taip gerai ten tame bokšte“, - teigia Rasa Bieliauskaitė.

Jei kalbėtume apie meistro pėdsakais einantį teatrą, tai vienas iš takų ir vestų į Šiluvos teatro bienalę, jos tęstinumą ir turinio kokybę. Kitas takas, žinoma, veda į „Meno fortą“.

Tragedijoje „Karalius Lyras“ ir komedijoje „Vasarvidžio nakties sapnas“ muzika pasitelkiama atsiribojimui nuo gyvenimo (realios aplinkos) atskleisti – muzika susijusi su perėjimu į miego būseną.

Ar atviros asmeninių atlikėjo emocijų apraiškos paverčia spektaklį saviterapija? Ar tiesioginė nemalonių, sunkių emocijų išraiška kelia žiūrovams nepageidaujamus jausmus?

Išėjo dar viena artima siela - Maskvoje mirė teatrologė, scenografė, memuaristė, intelektualė, didelė lėlių teatro mylėtoja, žinovė ir kūrėja Irina Uvarova-Danijel.