Baigėsi vienas svarbiausių lietuviško teatro sezono įvykių - jau keturioliktasis „Sirenų“ festivalis.

...ir buvo puiku tiesiog sėdėti ir jausti, kaip šis dūmų ir blyksnių, ir muzikos, ir video sūkurys, kuriamas kaip reta manieringai, šturmuoja jausmus...

Ross spektaklio Rusija - nebūtinai galingas Rytų šešėlis, visų pirma tai mumyse pačiuose glūdinti negalia ir beprasmybė.

Didelio miesto erdvėje žmonės taip pripratę prie keistų dalykų, kad nebereaguoja. O kartais performanso tikslas ir yra užduoti klausimą.

Festivalio organizatorės surengė alternatyvų teatro festivalį, kuris sukūrė dialogą su rečiau pasiekiama publikos dalimi.

Aktorės jubiliejaus dieną siūlome paskaityti jos knygos „Švytintis rūkas“ skyrių apie kelionę su Krystiano Lupos „Didvyrių aikšte“ į Avinjoną.

Kiek džiaugsmo gali suteikti sėkmingas bendradarbiavimas ir kaip būtina bendrauti, norint ne tik kurti, bet ir gyventi bendruomenėje.

Ar Naujasis cirkas vis dar atrodo kaip galimybė peržengti ribas? Kaip stebuklingas, beribę laisvę suteikiantis šaltinis?

Spektaklyje pateikiama faktų, prielaidų, nuojautų, išvadų ir įsitikinimų pynė leidžia suprasti, kokį sudėtingą uždavinį sprendėme prieš penkerius metus.

Pjesių skaitymų žanras ypatingas savo atvirumu žiūrovų vaizduotei - publika gauna nuogą skeletą, kurį turi pati vizualizuoti, suvokdama kurti.

Lėlių teatras vis tvirčiau išsikovoja teisę prabilti bet kokia tema, kad ir kokia sudėtinga, nevienareikšmiška ar kupina įtampų ji būtų.