Apeirono teatro stiprybė yra tai, kad jo spektaklius galima / patartina žiūrėti ne vieną kartą – jie bus kitokie, o tai didelis privalumas.

Kad ir kaip mus žavėtų greitas gyvenimo tempas, genijais tampama ne lekiant, o sėdint po medžiu ir mąstant.

Analogų Lietuvoje neturintis festivalis - lyg vasaros stovykla, kurios pabaigoje išsiskiriama su ašaromis akyse. Žinoma, su pažadu atvykti kitais metais.

Tai aikštelė, kur gali savarankiškai žengti pirmus žingsnius ir pažiūrėti, kas iš to pavyksta. Menų spaustuvė reiškia galimybę realizuoti idėją.

Jauno teatro dienos - tai žaidimas, bet mes nežaidžiame. Esame arba pernelyg atsainūs, arba pernelyg rimti.

Vaizdas gan įprastas - keletas ryškesnių darbų, sukurtų skirtingų kartų ir išsilavinimo režisierių ar kolektyvų, didelėje pilkoje masėje. Tačiau greta to vyksta lėtas virsmo procesas.

Įtarimai, kad Lietuvoje aktorių rengiama stipriai per daug, yra gerokai perdėti. Aktoriai reikalingi, jų laukia ne tik teatrai, bet ir įvairios socialinės įstaigos.

Nerašytas dėsnis: kuo teatras aktualesnis, kovingesnis, tuo aiškiau, kad šalyje prasčiau.

Kiekvienais metais po laureatų paskelbimo teikiami pasiūlymai, kaip būtų galima tobulinti nuostatus, ką būtų galima keisti.

Po šių metų renginio pasakyčiau taip: vaikai auga ir greitai išaugs patį festivalį.

Turbūt labiau esame pripratę prie žodžių ir aktorių, kurie juos taria. Jeigu pasiseka, dar „išskaitome“ idėją, kurią į spektaklį „įrašo“ režisierius ar kiti spektaklio kūrėjai. Štai mūsų tradicija?