Jeigu repeticijų salėje būtų sėdėjęs policininkas su alkotesteriu, nebūtų nei „Meistro ir Margaritos“, nei „Romeo ir Džuljetos“, nei „Išvarymo“, nei „Katedros“, nei „Hamleto“, nei „Žuvėdros“.

Teatras yra ta vieta, į kurią nukreiptos ne vien šio filmo kameros, bet ir visa scenaristo analizė - ir tai suteikia filmui didesnio išskirtinumo nei pats scenaristas galėjo numanyti.

Niekada neklausiau vaikų, ką ir kiek jie priima. Aš tiesiog pasitikiu jais. Pasiims, kiek jiems reikia.

Panašu, kad tai - ne ieškojimų, ne atradimų, o kartojimų, skundų ir atsakymų teatras.

Negali miestas ir šalis gyventi tik su instituciškai nemirštančiomis sąjungomis, propaguojančioms vienokį ar kitokį kūrėją. Kur mes keliausime be avangardo, be mėginimų kurti kažką kad ir nedidelio?

Kai daraisi vyresnis, privalai viską daryti teisingai. O kai darai teisingai, tuomet neįdomu. Tai ir yra baisu.

Gyvenimas yra toks teatriškas ir pilnaviduris, kad teatrališkumas iš baimės pabėgo į knygas, o ant scenos pakylos užlipo mažų žmonių - mūsų - istorijos.

Festivalio KITOKS atvežti spektakliai mažiesiems žiūrovams leidžia pasijausti ne tiek stebėtojais, kiek kūrėjais. Interaktyvumas, aišku, gerai, tačiau galima įžvelgti ir keletą pavojų.

Ar tiek Strindbergas kaltino moterį klastingu vyro žlugdymu, kad aktorė su režisiere ne tik nesiginčijo su juo, bet ir nedarė moters lygiaverte partnere?

Tarsi viskas gerai. Ir iš tikrųjų gerai, bet jau metas judėti pirmyn. Šiųmetį festivalį laikyčiau pakartojimu, įtvirtinimu to, kas jau pasakyta ir atrasta.

Mokyklų pedagogai išvykas į teatrą vertina ne kaip vieną iš edukacijos priemonių, bet kaip popieriuje užrašytą prievolę, kurią svarbu atlikti, o paskui galima pamiršti.