Jokių dramaturgų ruošimo spragų Lietuvoje nėra, nes nėra paties ruošimo. Dramaturgus į Lietuvos teatrą vis dar atneša gandras, arba jie randami kopūstuose.

Visame tame varge randi tokį ramų ir nuoseklų savojo gyvenimo prasmės ir vertės suvokimą, kad kiekvienos iš penkių spektaklio moterų paveikslai tampa lygiaverčiai sceniniams dramaturgų sukurtiems moterų paveikslų etalonams.

Užsisukę savo rimtame žinių kūrimo rate, pamirštame žaisti ir mėgautis. Ir nežiūrėti į save pernelyg rimtai.

Iki šiol nesu nusikeikęs aktoriui į akis. O šį rudenį pagaliau tai pasakiau.

Lenkijoje kiekvienas aktorius kalba apie politiką. Net menininkų kolektyvuose privalome būti tolerantiški vieni kitiems, nes kartais priklausome skirtingoms barikadų pusėms.

Taigi žmonės plojo atsistoję. Ar jie tikrai gali būti karšti komunizmo rėmėjai? Ir už ką jie iš tikrųjų ploja? Už revoliucijos ilgesį? Turto perdalijimą? Džiaugsmingą Afriką?

Tundžeras Džiudženoglu: Turkijoje yra tokia patarlė - vienas valgo, kitas žiūri ir tuomet kyla pasaulio pabaiga. Krzysztofas Zanussis: nereikia pradėti kalbėti nuo grėsmių, reikia prisiminti tai, kas buvo tikrai didingo padaryta visame pasaulyje.

Visi trys režisieriai užsiėmė ne savų spektaklių statymu, o senoviniu, kantriu, bet ir labai paviršutinišku literatūros perkėlimu į sceną.

Šiųmetis cirkas su visais savo bepročiais man pasirodė pernelyg normalus. Visas jo keistumas, kuriuo buvo mėginta prisidengti, regėjosi šaltas ir apskaičiuotas, koketiškas ir per lengvai prieinamas masiniam, normaliam, keistam kaip visi pasauliui.

Žydų teatrą reikia matyti pasauliniame kontekste, nes tai yra diasporos, tinklaveikos teatras, lyg koks šiuolaikinis feisbukas. Jam daug dėmesio skyrė Borisas Dauguvietis, rašydamas straipsnius arba kviesdamas apie jį rašyti kitus žurnalistus. Tarp tų žurnalistų buvo ir Vytautas Bičiūnas, apie šį teatrą rašė Balys Sruoga.

Šokdami mes galime susigrąžinti užmirštus ar prarastus jausmus, užmirštas galimybes, galime išmokti matyti, jausti, kitaip bendrauti su žmonėmis.