Vis dėlto praslinkus porai savaičių kai kurie kandidatai atverčia kortas. Tarp paraiškas pateikusiųjų esama ir itin intriguojančių personų.

Ką aš čia darau? Perpasakoju Brassaï knygą, Prancūzijoje išleistą 1964 metais? Gyvenu joje. Kvėpuoju „beribe laisve“, kai žmonėms rūpi tik kūryba ir niekas kitas.

Mūsų baimė - šiuo metu pagrindinis įrankis, reikalingas mus nužmoginti ir kontroliuoti. Taip, baimės kultūra ir yra esminis nūdienos dėmuo.

„Šermukšnio“ programos sudarymo logikos ieškoti neverta. Tačiau ir nesistebėti jos trūkumu per sunku. Kam tradiciniam teatrui galynėtis su gryno oro teikiamais malonumais?

Ar ši patirtis ištinka, nepaisant spektaklio, ar ji yra logiškas būtent teatrinio veiksmo vaisius? O gal esmė glūdi tarp sąvokų spektaklis ir teatrinis veiksmas?

Įdomus potyris, kai žiūrovas pats gali kontroliuoti gaunamų emocijų srautus ir kiekvienas sugeria skirtingus potyrius. Gebėjimas išgyventi menininko atliekamą performansą čia ir yra svarbiausias.

Absoliuti dauguma legendų atveža legendomis tapusius, o tai reiškia ir smarkiai senstelėjusius darbus. „Cukraus pakaitalo“ ir „brandaus pelėsio“ skonis neapleidžia dar ilgai.

Religinė drama tekste ir scenoje: „Kankinys“ nėra vienintelis spektaklis, aštriomis temomis sukėlęs vienokias ar kitokias reakcijas, ar kaip tik – nulydėtas lyg ir per daug tyliai.

Kiekvienas archetipas turi ir gerąją, ir blogąją pusę. Ne išimtis ir spektaklyje vampyriškos estetikos persmelktų lėlių įkūnijamas šešėlis, su kuriuo žmogiškieji personažai ir grumiasi, ir šoka tango.

Koršunovas pasitiki pirmuoju Mayenburgo pasakojimo planu. Pjesės autorius už tokį (pasi)tikėjimą kerta režisieriui atgal su dviguba jėga. Būtent pats Mayenburgas savotiškai demaskuoja Koršunovą.

Lupa puikiai išnaudoja žiūrovo troškimą pademonstruoti savo artimumą meninei bendruomenei. Ir tai yra vieni netikėčiausių spąstų, skirtų – atsiprašau už banalybę – apnuoginti miesčionišką mentalitetą.