Ugnės Dievaitytės ir Koke Armero savo spektakliu tiria, kaip skirtingos emocijos atsispindi per fizinio kūno išraiškas ir formas.

Spektaklio vaizdai nuolat persipina ir slenka per veikėjų tekstą, žaisdami bei kurdami neįprastas, vaizduotę žadinančias istorijas.

Ką menininkas gali pasakyti mokslininkui? O ką mokslininkas - menininkui?

Be perstojo siurbiant požeminius vandenis, mūsų planeta virsta dykuma. Mes tiesiogine prasme laidojame save po sausa žeme.

Nebėra griežto kumščio, kuris diktuotų, kaip turime elgtis. Tačiau dabar mes tarsi užsidėjome liberalumo kaukę, kuri neleidžia išsisakyti.

Rolando Atkočiūno režisuojamas spektaklis „Gyvūnas (Ku Kū)“ kuriamas pagal jaunos latvių dramaturgės Agnesės Rutkēvičos pjesę.

Rusų folklorine maniera gausiai apipavidalintas spektaklis pasižymi itin puošniai stilizuotais personažų kostiumais bei žaisminga muzika, gyvai atliekama instrumentais ir daiktais.

Nenustebkite, jei vieną vakarą, užsukę į savo mėgstamą barą, netikėtai pateksite į žaismingą improvizacinį teatrinį vyksmą.

Dieną prieš Vėlines aktorius pakvies į ramų ir jaukų pasibuvimą, kuriame rimties tylą sušildys jo talentingai atliekamos dainos.

Monika Klimaitė: šiuo spektakliu nesistengiu šokiruoti, bet koncentruojuosi į žmonių santykius ir vidinius herojų išgyvenimus.

Nušvitimas - nebūtinai pašvaistė. Tai sugrįžimas prie efemeriškumo, trapumo ir kartu visaamžiškumo. Jeigu žmogus pradeda tai jausti, vadinasi, jis gyvas, jis suvokia save šiame pasaulyje.