Diplominiams spektakliams pasirinktos Yukio Mishimos, Alfredo Jarry, Harijiso Gulbiso bei Maksimo Gorkio pjesės. Prieš kelis dešimtmečius kai kuriuos iš šių kūrinių Jonas Vaitkus jau statė įvairiose šalies scenose.
Žadamas tradicijas ir novatoriškumą jungiantis kūrinys pagal Jono Basanavičiaus pasakų rinkinius, Norberto Vėliaus surinktą tautosaką bei mokslinius darbus, Marijos Gimbutienės ir Gintaro Beresnevičiaus tyrinėjimus.
Birželio 2 dieną Joną Katakiną prisiminti Lietuvos rusų dramos teatre rinksis šokėjo mokiniai, bendražygiai, artimieji, kadaise Katakino kurtus vaidmenis šoks ryškiausi Lietuvos operos ir baleto teatro solistai, bus pristatytos būsimo filmo apie Joną Katakiną ištraukos.
„Ponas Kolpertas“ kalba apie tai, kad fiktyvus, masinės informacijos kuriamas pasaulis tampa tikresnis ir įdomesnis už realų. Pastarąjį spektaklio personažai mato per fikcijos prizmę.
Vilniuje bus rodomi geriausi pastarųjų dviejų sezonų KVDT spektakliai: „Laimingi“ pagal Friedricho von Schillerio „Klastą ir meilę“, Danielio Danis „Akmenų pelenai“, Biljanos Srbljanovič „Skėriai“.
Šiemetiniame festivalyje dirbs dvi komisijos: vaikų komisija, kuriai talkins aktorė, UNICEF geros valios ambasadorė Lietuvoje Virginija Kochanskytė, ir jaunųjų kritikų komisija, sudaryta iš Klaipėdos universiteto teatrologijos programos magistrantų.
Kur slypi vyriškojo šovinizmo, kvailoko pretenzingumo, nenumaldomo noro viską valdyti šaknys? O kaip atskleidžiamos pačios netikėčiausios meno renginio organizavimo paslaptys ir subtilybės?
Spektaklis-meninė akcija, spektaklis-paskaita, dviejų pjesių skaitymai, tiesioginė transliacija - tai šių metų festivalio neįprastų žanrų arsenalas iš Rusijos, Lenkijos, Belgijos, Prancūzijos, Suomijos ir Lietuvos.
Dirbdami komandinės dramaturgijos kūrimo principu, jauni aktoriai sukūrė po atskirą monospektaklį, kalbantį apie žmogaus, ne /protingojo/, o tiesiog – mono – situaciją.
Nors pjesės veiksmas vyksta tolimoje sovietmečio realybėje, pasakojimo tema nė kiek nepasenusi ir gyva. Jis ir Ji, tarsi tarybinių laikų Penelopė ir Odisėjas, kažkada pamilo vienas kitą, išsiskyrė ir susitiko tik po 17 metų.
Pagrindiniais operų personažais čia taps paprasti žmonės: kasdienybėje sutinkamas anonimas – kasininkė, degradavusi krepšinio žvaigždė – narkomanas, lengvatikė internautoja. Socialinė linija tęsis ir austrų video operoje „I Hate Mozart“.
