Tėvo ir dukros ryšiai Shakespeare‘o kūriniuose nagrinėjami nepaprastai dažnai: Ofelija neturi motinos, ją išauklėjo Polonijus; panašiai yra ir „Karaliuje Lyre“. Man atrodo, kad Shakespeare‘ui tai buvo ypatingai svarbu.

„Dugne“ pagal Maksimo Gorkio pjesę vasarą aplankė ir Taliną, tačiau Suomijoje jis žiūrovus taip sužavėjo, kad ne vienas jų kėlė taurelę kartu su spektaklio herojais.

Europiečiams neįprasti objektai, motyvai, spalvos sužadina svajones apie egzotiškus kraštus. Interjerai nudažyti ryškia rožine spalva, sienos nukabinėtos paveikslais, įvairiais objektais, lėlėmis.

Lieka paslaptis, kaip daugiausia bendrumo savo kūryboje su Tagankos teatro dvasia turintis, bet visai kitos kartos atstovas Oskaras Koršunovas sugebėjo tai paveldėti? Nejaugi iš savo mokytojo J. Vaitkaus?

Kritika: organizatoriai ignoruoja klasikinius tekstus, dramaturgiją bei nusipelniusias trupes. Rengėjai: jų tikslas - surinkti menininkus ir jų kūrinius, siūlančius naujas formas.

Maždaug du dešimtmečius Tagankos teatras buvo ko gero vienintelė visavertės laisvės „zona" visoje tuometėje ciniško ideologinio letargo apimtoje sovietinėje imperijoje.

Varšuvos universiteto dėstytoja straipsnyje „Mesijai, prekė eksportui“ analizuoja ir lygina Ivaškevičiaus pjesę ir vengrų rašytojo Győrgy Spiró apysaką „Mesijai“ – taip pat apie Adomą Mickevičių ir to laikotarpio Vilniaus realijas.

Buvo siaubingai gėda dėl Tėvynės. Ko gero, tokį jausmą išgyvena žmonės, kurie išvažiavo iš Lietuvos ir nė nenori į ją atsigręžti.

Roland‘as Petit bendradarbiavo su prancūzų menininkais Jeanu Cocteau, Serge‘u Gainsbourg‘u, Cesaru, Maxu Ernstu, Janu Tinguely. Jis sukūrė apie šimtą baleto spektaklių.

„Kaligula” kol kas buvo suvaidinta tik vasario pradžioje Maskvoje. Imperatoriaus Adriano viloje įvyko europietiška šio spektaklio premjera.

Maskvos Tagankos teatro drama „parašyta“ sekant geriausiomis Gogolio karčių komedijų tradicijomis. Tai apžvalgininkus verčia prabilti ne apie vieną teatrą, o visą sistemą