Neabejotinai feministinė pjesė sugeba stipriai nutolti nuo prieš kelis dešimtmečius britų scenose eskaluotų temų apie moters kūno, kalbos, galios vietą visuomenėje. Neišgirstų moterų balsu čia kalbančios aktorės lyg klausia: aš labiau moteris ar - neįgalioji?

Terni mieste vykstantis festivalis yra vienas didžiausių festivalių Romos regione, pristatantis teatrą, muziką, šokį, vizualiuosius menus ir siekiantis įtraukti miesto gyventojus bei svečius į vienuolika dienų trunkančią meno fiestą.

Jubiliejinio festivalio repertuarą rengėjai sudarė iš garsių spektaklių, jau rodytų ir turėjusių pasisekimą Sankt Peterburge. Todėl Nekrošius ir pakviestas atkurti jau dvejus metus nevaidinamo „Otelo”.

Sankt Peterburgo Aleksandros teatre - 250 metų gyvuojančiame Rusijos teatro lopšyje, šiandien įvyks Oskaro Koršunovo spektaklio „Užsispyrėlės sutramdymas“ premjera. Rusijoje nuo gegužės mėnesio dirbantis režisierius teigia, kad tokios patirties dar nėra turėjęs.

Tarptautinėje Šiaurės Reino-Vestfalijos žemių šokio mugėje kelioms dienoms staiga gimęs autonomiškas pasaulis šnekėjo sava kalba, taikė nerašytus įstatymus, savotiškus garbės ir pripažinimo kodeksus bei kūrė simbiozinius pirkimo-pardavimo mainus.

„Poetė“– tai kibirkščiuojantis menininko likimo dokumentas, paliudijantis, jog egzistuoja didžiulis atotrūkis tarp Kūrėjo sprendžiamų ir realiame žmogaus gyvenime iškylančių problemų.

Taip, Nekrošius italams tebėra mylimiausias užsienio režisierius. Tačiau po birželio 18-osios vakarą įvykusios „Fausto“ premjeros Milano operos teatre „La Scala“ norisi pasitikslinti – kuriems italams?

Skandalingai pagarsėjęs Christopho Schlingensiefo politinis akcijos teatras, ištrynęs ribas tarp meno ir realybės, 2008 metais privertė visuomenę suabejoti tuo, jog režisierius sergąs plaučiu vėžiu.

Dickas scenoje išdarinėja tai, ko niekas, žinantis jo ankstesnę kūrybą, net košmariškiausiame sapne negalėjo tikėtis.

„Skaičiau pritrenkiančius savo idiotizmu Beckhamo pasisakymus, jo paties apie save platinamas paskalas ir rašiau absurdiškus tekstus“. Tačiau spektaklis pirmiausiai išjuokia cinišką globalaus kapitalizmo ideologiją, masinės kultūros idiotizmą, komercinį teatrą.

Festivalis „Teatro a Corte“ finalui tradiciškai pasilieka gražiausią Savojos grafų rezidenciją, jau nuo XVII a. buvusią poilsio tarp medžioklių vieta, o vėliau – Savojos kunigaikščio mėgstamais ne vien užmiesčio namais.