Pokalbis su režisieriumi Christophu Marthaleriu: „Aš nesilankau teatre, nemėgstu to daryti, nes paprastai ten nieko nesuprantu. Man labiau patinka pjesę skaityti namuose, ramiai, be aktorių interpretacinio įsikišimo. Dar labiau mane erzina vaikščiojimas į koncertus ar parodas. ”

Avinjono festivaliui pasiekus finišo tiesiąją, Popiežių rūmų garbės kiemo scenoje visą savaitę rodoma Williamo Shakespeare´o „Karaliaus Ričardo II tragedija".

Dar nepasibaigus pasaulio futbolo čempionatui, liepos 7 d. prasidėjo kasmetinis, šįmet 64-asis, Avinjono teatro festivalis, truksiantis iki liepos 27 dienos.

Mes iš tiesų visą tą laiką buvo kažkur vidury tarp meno ir politikos, tačiau mums pavyko – iki pat pabaigos niekas nebuvo tikras, ar mes išties kuriame politinę jėgą, ar pokštaujame.

Skirtingai nei, tarkime, Anglija, Velsas neturi istoriškai įelektrinto pastato ar pastovios idėjinės trupės, todėl privalo kalbėti tik per formuojamą repertuarą.

Kiekviename teatro festivalyje gali rasti visko, visokio meninio lygio vaidinimų. Neaprašinėsiu keturiolikos matytų spektaklių, paminėsiu tik tuos, kuriuos, matyt, ilgai prisiminsiu.

„Lūpų sinchroniją“ galima analizuoti begale aspektų ir čia pat pasimesti: kaip rišliai – taip rišliai, kaip stato Lepage‘as – persakyti-analizuoti garso-vaizdo-aktorystės-scenografijos-siužeto ir t.t. susikirtimus, persipynimus, kad galima būtų nepamesti spektaklio visumos?

Stebinčiam žvilgsniui neįdomi praktinė miesto gyvenimo pusė (patogumas jame gyventi). Kaip ir teatre - šiandien sekti herojų poelgius vien etiniu aspektu ir atsidėti „saviauklai" būtų gal tik anachronistiškai žavu...

„Krištolinės Turandot“ teikimo ceremonijoje triumfavo Rimo Tumino vadovaujamas J. Vachtangovo teatras ir geriausiu šio sezono spektakliu pripažintas Tumino režisuotas „Dėdė Vania“.

„Fausto” premjera praėjusio penktadienio vakarą virto „La Scala” choro ir orkestro protesto akcija. „Mes protestuojame prieš vyriausybę, kuri mažina teatrų finansavimą”, - paaiškino choro atstovu prisistatęs dainininkas.

Kalbėti apie festivalį galima gausios statistikos skaičiais ar aukščiausios teatrinės prabos pavyzdžiais, bet šįkart įdomiau skamba jo „nesusišnekėjimas“ su modernia kultūrine retorika.