Pagyrų nestokojantys reklaminiai lankstinukai skelbė kvapą gniaužiantį pasirodymą – nepakartojamą šokio šou „ROTA“, choreografės repertuaro deimančiuką.

Anot Sivadier, jis bandė statyti „Karalių Lyrą“ ir kaip identiteto dramą. Kas mes esame? Ką mes reprezentuojame? Kuo skiriasi mūsų tikrasis, gamtiškasis, ir politinis kūnas?

Prisimename Davido Lyncho citatą: „Kodėl žmonės reikalauja iš meno kūrinių prasmės, jei didžioji jų pačių gyvenimo dalis visiškai beprasmė?“

Įspūdį čia, Avinjone, palieka ne tiek teatras, kiek įvairaus amžiaus žmonių gebėjimas įsileisti jį į savo gyvenimą, džiaugtis juo ir kasdien įveikinėti tą patį festivalio erdvių paieškos maratoną.

Nors lietuvių ekspozicijai priekaištų sugalvoti greičiausiai nepavyktų, – vis dėlto margoje, įvairove pasižyminčioje kvadrienalės erdvėje lietuvių paviljonui pritrūko originalesnio sprendimo.

Frankas Castorfas kalba apie savo spektaklį pagal prieštaringai vertinamą Louis-Ferdinand’o Céline’o romaną „Šiaurė“. Šiemetiniame Avinjono teatro festivalyje šis spektaklis tapo viena didžiausių sensacijų.

Atsišaukimų, proklamacijų, laikraštėlių su antraštėmis „Daugiau dirbk, mažiau galvosi“ per dieną galėjai prisirinkti visą šūsnį; iki pat festivalio pabaigos, matyt, liks kabėjęs ir plakatas prie įėjimo į Popiežių rūmus – „Kultūra pavojuje!“.

Naujausias prancūzų teatro patriarchės Ariane Mnouchkine‘os spektaklis atkuria visa, kas laikina, efemeriška, kas išsisklaido, vėl sugrįžta, gyva atmintyje kaip pojūčiai ir nuotaikos.

Šiųmetis asocijuotas festivalio menininkas prancūzų režisierius Frédéricas Fisbachas iškėlė menininko atsakomybės šiandienos pasaulyje klausimą

Parodoje, kuri rengiama nuostabiai gražiuose secesiniuose paviljonuose Prahos pakraštyje, gali pamatyti ko tik nori: puikių darbų, originalių sumanymų, suvokti naujausias tendencijas.

Trys ilgomis šilkinėmis suknelėmis pasipuošusios moterys ir keturi kostiumuoti vyrukai stengiasi kuri tobulą pasaulį, tačiau žmogiškos ydos lenda tarsi ylos iš maišo.