Aš ne už rožinius akinius, bet nereikia atimti iš žmonių vilties. Gal aš būsiu nemadingas, bet mada - ne mano reikalas.

Koks gėris nugyventi pusę gyvenimo! Baimės išnyksta, į iššūkius pradedi žiūrėti kaip į malonumą. Nebėra noro kažką nustebinti ar priblokšti, atkreipti dėmesį į save.

Latvė Velta Žygurė-Anužienė ir lietuvis Vytautas Anužis, per ketverius metus Klaipėdos universitete išugdę aktorių kursą, praturtino Latvijos teatrą.

Mes gi beveik visus Lietuvos regionus su spektakliu aplankėm. Visur pilna su entuziazmu dirbančių žmonių. Jie tave giria, kad gražu, o tau atrodo, „kaip ačiū, kad jūs mus įsileidot, parodėt.“

Aktorė parodo „Tolimos šalies“programėlę, kurioje Gintaro Varno užrašyta: "Birutei-Lialiai Raubaitei, suvaidinusiai mamą, visas mamas. Linkiu gyvenime taip nelaukti ir nekentėti kaip spektaklyje ir teatre..."

O pati svarbiausia išvada - pasakojimas ir suvokimas galimi tik bendruomenėje, suprantant tai kaip Mes visi.

Man Kauno dramos teatro kvapas - ir tie prirūkyti posceniai; ir kvapas uždangos, nors ji visai nesena, bet jau turi tos teatrinės dulkės, kuri taip sukutena nosį, kad esi priverstas nusičiaudėti, o čiaudėdamas atšviežini ir uoslę, ir regą, netgi ašara pasirodo.

Jurgis Marčėnas yra ir „keistuolis“, ir truputį „atviras ratas“, ir vienas tų niršių triušių iš plataus meninio profilio sindikato „Bad Rabbits“. Žinoma, ir Aido Marčėno, poeto Nr. 1, sūnus.

Geriausias menas yra tas, kurį pamačius norisi daugiau veikti, daryti, gyventi. Ne kas kita, o menas turi potencialo sužadinti žmoguje tai, ko jam reikia.

Mano teatras - žmogaus laboratorija, savo vidaus ribų plėtimo kelionė. Kelionė laiku ir tampymas likimui už ūsų. Manipuliacija gyvenimu, žmogumi. Intelektuali patirtis. Nerašytų taisyklių žaidimas.

Neseniai grįžau iš festivalio Minske. Ten važiavau su nuostata, kad pamatysiu sovietinius laikus, o pamačiau nerealią tvarką... Ir žmones, kurie laimingi turėdami savo taisykles. Tai mane šokiravo ir privertė dar kartą susimąstyti apie mūsų šlykščią ir keistą prigimtį.