Aš save laikau labiau scenaristu, rašau, galima sakyti, čia ir dabar, vykstant spektaklio repeticijoms, kuriose aptariamas numanomas siužetas, scenos, situacijos ir čia pat ieškoma išraiškos.
Kartais teatras yra tarsi sena, purvina spinta – atidarai duris, pro kurias gali iškristi daugybė senienų. Teatras kenčia kaip senas vaikas, kuris neranda sau vietos.
Dažnai sulaukiame komentarų iš žiūrovų - „o, mes nežinojome, kad viskas taip vyksta Palestinos patikros postuose“. Europos publika puikiai moka „skaityti“ mus.
Visos vadinamosios didžiosios temos ir svarbiausi dalykai vyksta čia pat - kasdienėse situacijose. Nebūtina nerti į metafizinių vandenynų gelmes ar gaudyti rojaus paukščių.
„Театр.doc“ įkūrėjas: "Keturios premijos - nieko nereiškia. Na, ir ką - iškabinta ant sienos. O pasitenkinimą teikia darbas su aktoriais ir žiūrovai. Juk kuo labiau valdžia mus spaudžia, tuo daugiau žiūrovų sulaukiame".
Atsakiau, kad ne tik mačiau „Otelą“, bet ir bendraujame su aktoriais, Otelą vaidinęs Vladas Bagdonas yra mano mokytojas. Jiems tai buvo neįtikėtina, sakė: ar galima tave paliesti?
Teatro vadovo konkurse dalyvavau, nes norėjosi taisyti to meto Nacionalinio teatro situaciją. Man atrodė, kad LNDT gali būti savotiškas garvežys, traukiantis paskui save visą Lietuvos teatrinę veiklą. Ir kad nebūtina statyti komercinius spektaklius norint pilnų salių.
Girdėjau sakant, jog per artimiausius 10 metų vargu ar apskritai pastatysiu ką nors geresnio. Kiekvieną kartą pirmiausia turiu patikėti pats, atsistoti ant kojų, pradėti dirbti.
Rekonstrukcijos iš viso yra sudėtingesni projektai, tačiau norom nenorom jie išeina originalesni, nes situacija diktuoja savo sąlygas. Tai ne tas pat, kas plyname lauke numesti ką nors visai naujo.
